2020 11 16

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Universitetus Lietuvoje reikia uždaryti, visi marš į nuotolinius „harvardus“

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gegužės 31-oji. 2021 metai. Lietuvos akademinė  bendruomenė sutariamai spusteli „x“ formos knopkeles savo „Zoom“ ir „Microsoft Teams“ platformose, atsidūsta, uždaro nešiojamųjų kompiuterių „dangčius“, palieka kavos puodelių įspaudais pagražintus rašomuosius stalus, atsidaro duris į lauką, įkvepia šviežio pavasario oro. Mokslo metai baigėsi. Paliegę dėstytojų ir studentų kūneliai pagaliau „sugrįžta į gyvenimą“.

Nežinau, kaip jūs, bet dabar suvokiau, kad maždaug toks scenarijus laukia visų mūsų, kurie bent iš dalies yra susisaistę su kokia nors aukštojo mokslo įstaiga (apie mokyklas šį kartą nekalbėsiu). Siūlyčiau dar įdėmiau įsivaizduoti situaciją: daugelis universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų jau dabar svarsto apie tai, kad didesniąją dalį studijų proceso derėtų perkelti į virtualią erdvę iki pat pavasario semestro pabaigos. O tai reiškia, kad paskaitos, seminarai, susitikimai dar mažiausiai septynis, įsiskaitykite, septynis mėnesius vyks virtualioje aplinkoje. Atrodo kaip švelni distopija, bet čia jūsų ateitis, gerbiamieji mokslo žmonės. O jei dar pandemija truks ilgiau nei šie mokslo metai…

Ir toliau įrašinėsite savo paskaitas prieš nešiojamojo kompiuterio ekraną taip, tarsi kalbėtumėte juodajai skylei. Ir toliau kiekvieną dieną atsidarysite „Zoom“ programėlę ir, tikėtina, nepamatysite nė vieno studento veido. Nebent liepsite jiems įsijungti kameras ir parodyti savo nuo radiatoriais kaitinamo oro išsausėjusius snukučius. O jūs, mieli studentai, ir toliau trinsite savo bendrabučių, normalių butelių ir tėvų namų sofkes, lovas ir kėdes. Savo dėstytojus matysite tik ekrane, o kurso draugus pažinsite iš šnopavimo tada, kai „įjungiamas mikrofonas“ ir iš baltomis raidėmis juodame kvadrate išraityto jų vardo ir pavardės. Ot, studijos. Atrodo ir skamba skurdžiai. 

Manyčiau, kad, jei skaitymą ištvėrėte iki šios vietos, jau sakote, bet, miela nuomonės reiškėja, kodėl nekalbi apie pagrindinį „dramblį kambaryje“? Juk korona! Juk saugumas! Juk tiek daug atvejų! Juk tokios pilnos ligoninės! Jūs teisus, mielas skaitytojau. Visi šie dalykai svarbūs. Jų negalima paneigti, bet taip pat negalima paneigti situacijos „nenormalumo“ ir negebėjimo ieškoti kokių nors kitokių sprendimų. O taip pabandyti įsivaizduoti šios visuotinės panikos sukeltus „alternatyviuosius pandemijos kaštus“: įtaką žmonių psichologinei sveikatai, mokymosi kokybei, ekonomikai. Apie sprendimus turėtų kalbėti tie, kurie juos geriausiai išmano: politikai. Lauksiu jų indėlio, nes tokia situacija nei aukštajame moksle, nei viduriniame ugdyme bent man nėra priimtina.

O aš, kaip rašinėtoja, pasiūlysiu idėją Lietuvai, kurią verta apsvarstyti: kuriam laikui uždarykime visus lietuviškus universitetus, nupirkime studentams prieigas prie geriausių pasaulio universitetų duomenų bazių ir paskaitų, palikime keletą „koordinatorių“, kurie padės mūsiškiams studentams susigaudyti, šiek tiek juos „pakoučins“, kaip čia mokytis tuose harvarduose, jeiliuose ir kituose virtualiuose universitetuose. Sutaupysime labai daug pinigų: nebereikės tiek daug mokėti lietuviams dėstytojams, o šie galės ramiai ilsėtis ir daryti savo ten kažkokį mokslą. O ir dėstytojai gal net ir geresni užsienyje. Na, žinoma, tik ne lituanistikos studijų kontekste. Kurgi rasi geresnį nei tikras lietuvis.

Suprantate, kad šis argumentas galėtų būti pavadintas „ad absurdum“, bet būčiau linkusi pasiūlyti jį apsvarstyti, nes būtent susiklosčiusioje situacijoje verta kelti klausimą: kokia pridėtinė lietuviškojo universiteto vertė? Juk šiuo metu studentai neturi jokio gyvo kontakto su dėstytojais, nėra jokių už akademinio mokslo esančių veiklų, daugelis studijų vyksta plokščioje erdvėje, t. y. kompiuterio ekrane.

Visi puikiai suprantame, kad tai tėra surogatinės studijos. Jeigu įsivaizduojate, jog yra kitaip, manau, kad esate naivus. Atleiskite už atvirumą. Ką jau kalbėti apie jokių praktinių užsiėmimų nebuvimą, pavyzdžiui, studentams medikams. Visi nuoširdžiai tikimės, kad ši situacija truks tik šiuos metus. Kaip ir tikėjomės, jog pirmasis karantinas bus ir paskutinis. Sukąsime dantis ir ištversime. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiame kontekste kalbėti apie studijų „plokštumą“ prasminga, bet taip pat prasminga iškelti klausimą: o kam reikalingas lietuviškas universitetas ir ar tikrai norime, kad jis ir liktų toks pat, koks ir buvo prieš pandemiją? Nekalbu apie „skaitmenizaciją“ ir „virtualizaciją“, tai tik detalės, į kurias kreipiame tiek daug dėmesio, kad nesugebame pamatyti esmės. Mūsų universitetas funkcionuoja kaip šaraškino kontora ir fabrikėlis. Per stipru? Galbūt. Jeigu supykote, vadinasi, jums rūpi, ir parašiau bent dalelę tiesos. 

Studentų Lietuvoje yra smarkiai per daug. Per daug ir dėstytojų. Per daug universitetų. Per daug mokslo centrų ir institutų. Ir netgi turėdami visko „per daug“ ir aukščiausią visoje Europos Sąjungoje aukštojo universitetinio išsilavinimo „turėtojų“ skaičių, nesugebame sukurti tikro universiteto. 

Pavyzdžiui, mano alma mater Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) šiais metais į pirmą kursą buvo priimta apie 180 studentų. Kai pati stojau į institutą (prieš dešimt metų), mūsų priimta buvo apie 120. Prieš tai kartos mokydavosi dar mažesniuose kursuose. 

Sakysite, ką tai keičia? Labai daug. Pirmo kurso dėstytoja(-s) turi penkis seminarus per savaitę ir dar papildomą paskaitą. Tai ne tik yra iššūkis dėstytojo ištvermei ir kantrybei, bet labiausiai sunku užmegzti individualų ryšį su studentu. Individualus ryšys yra svarbiausias studentui tobulėti, perduoti patirtį, žinias, ugdyti asmenybę. Jeigu individualaus ryšio ir dėmesio nėra, tuomet universitetas tampa dar viena mokykla, tik „aukštesnio“ lygmens. Visi žiūri į dėstytoją, „atrajoja“ tai, ką jis nori išgirsti, linkčioja galva ir laukia diplomo. Žinoma, yra išimčių, bet bendrą tendenciją, manau, supratote. 

Individualus ryšys šiuolaikiniame universitete beveik nebeįmanomas, nes dėstytojas tam tiesiog neturi laiko. Įvairūs rašto darbai nebūna atidžiai perskaitomi ir įvertinami, nėra kokybiško „grįžtamojo ryšio“, studentai iš tiesų ir neišmoksta rašyti, nebent patys individualiai ir sąmoningai dirba, o to tikėtis net ir iš pačių gabiausiųjų kartais būna sunku. Galiausiai pasitaiko, kad filosofijos kursuose studentai egzamino metu rašo testą, t. y. renkasi iš kelių galimų variantų. Toks tad tikrasis mąstymas. Pažymėti raidelę. Nieko blogo apie konkrečius dėstytojus negalima pasakyti. Daugelį savųjų gerbiu, jie verčiasi per galvą tam, kad suteiktų studentams kuo kokybiškesnį mokslą, ir tikrai stengiasi mažiau „chaltūrinti“, bet kitaip neįmanoma. Turi bent šiek tiek „chaltūrinti“ tam, kad kažkas vyktų. 

Dėl tokios situacijos kaltas mūsų visų požiūris į universitetą, kuris tėra nuo vyraujančių krypčių pasaulyje nukopijuota schema: universitetas turi būti masinis, nes visur jis yra masinis. Vakaruose jau kurį laiką universitetai vis auga, didėja studentų skaičius, „nuvertėja“ ir diplomai. Lietuviškuose universitetuose vyksta panašūs procesai. Kaip ir minėjau, esame lyderiai žmonių, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą lentelėje ES statistikos suvestinėse, o gyvenam vis tiek prastokai ir nesame jau taip baisiai išsilavinę.

Tik pagrindinis klausimas išlieka: ar mums reikia tokio universiteto? Galbūt vertėtų bent kokiomis formomis galvoti ir apie tikro universiteto atsiradimą šalyje? Galbūt verta būtų apsvarstyti investicijas į lėtą, atidų, praturtinantį studijų procesą? Juk dabar universitetas tėra tam tikrų gebėjimų įskiepijimo būdas. Greitai, efektyviai, kuo didesniam skaičiui. Kai pirmame kurse vienas dėstytojų sakydavo, kad jūs studijuojate makdonalde (juk geriau nei hesburgeris!), juokdavausi. Dabar toks teiginys nebeatrodo toks ir juokingas, o veikiau tikrovė, su kuria turime gyventi ir kurios net mažiausia dalimi savo valstybės smegenų nebegalvojame pakeisti. 

Lietuva kaip šalis nepasieks jokio „proveržio“ (et, koks britkus, nuvalkiotas ir tik štampu virstantis šis žodis, bet, matyt, suprantate, ką turiu omenyje), jeigu ji ir toliau veiks pagal viso pasaulio jai primetamas tendencijas ir nepabandys mąstyti savo galva ir nepaklaus, ar nevertėtų apmąstyti visiškai kitokią šios šalies tobulėjimo strategiją? Bent vienas universitetas, kuriame dėstytojas gali bent kelias valandas laiko per savaitę skirti vienam studentui. Pandemijos metu, jeigu bent kiek sustotume ir atsipūstume, iš tiesų galėtume apmąstyti tokią galimą universiteto kryptį. Kaip tarpukariu, be cinizmo, idealistiškai. Vis dar naiviai tikiuosi, kad įmanoma.