Lietuvos visuomenė XIX a.: nedidelės šeimos ir beteisiai viengungiai

Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905). Vaitkūnų kaimo valstiečiai. Vaitkūnų k., Vilkmergės apskr. (dabar – Ukmergės r. sav.), 1902 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

XVIII a. pabaigoje valstiečiai sudarė apie 80 proc. lietuviškųjų gubernijų gyventojų. Jų skaičius Lietuvoje augo visą XIX a., nes šią grupę nuolat papildydavo nusigyvenę bajorai bei kitų kategorijų žmonės. Carinės Rusijos administracija ėmėsi namų ūkio surašymo, norėdama žinoti, kiek mokesčių imti iš savininkų. Šis archyvas vėliau tapo dideliu lobiu mokslininkams, tyrinėjantiems tuometinių namų ūkių sandarą bei šeimas: kiek buvo vaikų, kokio amžiaus sulaukus būdavo tuokiamasi, kaip ir kada vykdavo turto dalybos.

Prof. Dalia Leinartė. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuotrauka.

2011 m. istorikė dr. D. Leinartė buvo pakviesta kaip Lietuvos atstovė į Maxo Planko demografinių tyrimų institutą Rostoke dalyvauti dideliame tarptautiniame istorinės demografijos projekte MOSAIC, prasidėjusiame 2009 m. (projekte dalyvavo 10 valstybių) apie XVIII–XIX a. namų ūkius, jų struktūrą Rytų Europoje. Maxo Planko instituto demografai parinko Lietuvai 1847-uosius, nes buvo laikoma, kad būtent tų metų duomenys geriausiai atspindėjo Kauno ir Vilniaus gubernijų namų ūkių situaciją.

Projekto metu buvo sukaupta informacija apie 3600 valstiečių namų ūkių, kurie buvo registruoti valstybinių ir privačių Lietuvos dvarų inventoriuose 1847 m. Lietuviškas MOSAIC duomenų rinkinys iš viso apima 483 istorinius Kauno ir Vilniaus gubernijų kaimus bei 20 000 asmenų, gyvenusių juose. Visi surinkti duomenys buvo atiduoti į Maxo Planko demografinių tyrimų instituto bendrąją duomenų bazę, tačiau reikėjo sociologo pagalbos apdoroti duomenis, tad 2021 m. dr. D. Leinartė kartu su sociologe Aušra Maslauskaite ir doktorante Irma Dirsyte Lietuvos mokslo tarybai pateikė projektą, pradėjo jį vykdyti ir jau turi pirmuosius apdorotus duomenis.

Giminystės ryšiai šeimoje

Tirdama namų ūkius, projekto vykdymo grupė išskyrė net 32 šeimų kategorijas pagal tarpusavio ryšių priklausomybę. Šeimos nariais galėjo būti vyras ir žmona su vaikais; vyras ir žmona su vaiku iš pirmosios santuokos ir pan. „Iš tų 32 pagrindinių kategorijų išskyrėme tris šeimų kategorijas: paprastąją (branduolinę), išplėstinę ir sudėtinę, – pažymi D. Leinartė. – Branduolinėje šeimoje gyveno asmenys, susiję kraujo ryšiais: tėvas, motina ir vaikai. Išplėstinėje šeimoje gyveno branduolinė šeima, seneliai, vieniši asmenys (nesusituokę broliai, seserys), samdiniai. O sudėtinę šeimą sudarė kelios šeimos – keli branduoliai. Kartu gyveno broliai ir seserys su šeimomis.“

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 1847-aisiais 36 procentus namų ūkių sudarė branduolinės šeimos. „Tai labai nemažas skaičius, nes Vakarų šalių demografai būtent pagal šeimų vyraujantį tipą nustato, ar visuomenė yra vakarietiška, ar rytietiška. Pavyzdžiui, slavai turi kitokio tipo šeimas. Šią liniją apibrėžia keli parametrai: vedybų modelis, amžius, kuomet tuokiamasi, amžiaus skirtumas tarp vyro ir žmonos bei namų ūkio tipas“, – pažymi D. Leinartė.

Pasak tyrėjos, Lietuva priklauso vakarietiškajam arealui ne tik pagal santuokos modelį, bet ir pagal namų ūkio tipą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad išplėstinių šeimų 1847 m. buvo 30 proc., o sudėtinių – tik 26 proc. Tuometė Vilniaus gubernija apėmė ir buvusias baltarusiškąsias žemes, tad, pasak D. Leinartės, gali būti, jog šį procentą nusvėrė būtent tų žemių kaimai – šį faktą turėtų patvirtinti tolesni tyrimai.

Pasak D. Leinartės, sudėtinės šeimos būdingos slavams. Balkanuose jos vadinamos zadruga tipo šeimomis. Branduolių tokiose šeimose buvo ne vienas ir ne du, jose kartu galėjo gyventi net per 20 asmenų.

Vidutiniškai branduolinės šeimos namų ūkyje gyveno apie 6 asmenis, išplėstinėje – 7,5, o sudėtinėje – 9 asmenys. Tarp branduolinių šeimų namų ūkių didžiausią dalį (78,6 proc.) sudarė paprastosios branduolinės šeimos, kuriose gyveno du tėvai ir vaikai.

Demografai yra nustatę, kad kai kuriose Latvijos ar Estijos dalyse irgi gyveno sudėtinės šeimos. Baudžiava tuose kraštuose buvo panaikinta apie 1817 metus, tačiau valstiečiai iš baudžiavos buvo paleisti be žemės, tad jie gyveno dideliais būriais, kad galėtų išsilaikyti. Prasidėjus emigracijai iš kaimų, tokios šeimos išnyko.

Žemaičių valstiečiai, XIX a. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka.

„Lietuvoje baudžiauninkai ar laisvieji valstiečiai turėjo žemės. Dvarininkas jiems ją skyrė, kad jie išsilaikytų, o Rusijoje žemė priklausė bendruomenei, tad rusų valstiečiai neturėjo to žemės savininko jausmo“, – tvirtina D. Leinartė.

1847 metų duomenys atskleidžia, kad vidutinis namų ūkio dydis branduolinėje šeimoje buvo 5,8 asmens: vidutiniškai tokioje šeimoje augo 4 vaikai. Našliai su vaikais – apie 14,5 procentų. Jose šeimos galva galėjo būti našliu likęs (-usi) vienas iš tėvų arba vyriausiasis sūnus. Mirus sutuoktiniui būdavo vedama / ištekama už mirusiojo brolio / sesers, nes reikėjo išlaikyti mažus vaikus. Bevaikės sutuoktinių poros buvo itin retos: jos sudarė apie 6 proc. branduolinių šeimų namų ūkių.

Tuokdavosi to paties socialinio sluoksnio žmonės: vedybos buvo ekonominis santykis. Ūkio dalybos ir santuoka vykdavo vienu metu. Ūkis buvo dalijamas, kai mirdavo ar nebegalėdavo dirbti vienas iš tėvų, o vaikai jau buvo sulaukę santuokinio amžiaus. Tad įprastai merginos tekėdavo sulaukusios 25 metų, o vaikinai – 27–8 metų.

Tyrimas atskleidė, kad sudėtinėse šeimose vidutiniškai gyveno 9–10 asmenų, tačiau vaikų jose buvo mažiau – vidutiniškai tik 5. Trečdalį tokių šeimų sudarė šeimos tik su vienu vaiku (36,4) ir trečdalį su 2 vaikais. Samdinių tokiose šeimose nebūdavo.

Nevedę ir netekėjusios

Valstiečių visuomenėje vienišiems žmonėms (tokių buvo 6,6 proc.) buvo labai sunku save realizuoti – to jiems neleido egzistavusi paveldėjimo sistema. Vakarų visuomenėje apie trečdalis jaunų moterų (iki 40 metų) buvo netekėjusios. Pasak D. Leinartės, jau tada, XIX a., jos matė tokį savo kaip asmens likimą – būti vienišos. Tokį pasirinkimą toleravo giminaičiai, rėmė valstybė, siūlydama joms išvykti į kolonijas, kur dominavo vyrai. Vakarų šalyse apie 16 procentų žmonių nesukurdavo šeimų.

Žemaičių valstiečiai šventėje, XIX a. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka.

Tuo tarpu Lietuvoje nevedę vyrai ir netekėjusios merginos netekdavo teisės į paveldėjimą, neturėjo nei žemės, nei teisės į pasogą. Vienintelė jiems tekusi dalia buvo tarnauti brolių ir seserų šeimoms. Ankstesni D. Leinartės lietuvių šeimos istorijos tyrimai atskleidžia, kad į Ameriką labai dažnai emigruodavo tie, kurie negalėjo rasti vietos visuomenėje: vieniši asmenys, taip pat ir daugpačiai, negalėdavę išsiskirti, kadangi nebuvo civilinės metrikacijos. Pasak Žemaitės, pilni kaimai buvo moterų, laukusių šipkartės iš išvykusių užjūrin vyrų.

Vakarų Europoje tėvai nebuvo įsipareigoję atiduoti dalies tiems vaikams, kurie nepaveldėdavo ūkio. Šie žmonės palikdavo namus ir vykdavo į sparčiai augančius miestus. „O Lietuvoje vyravo požiūris, kad miestai yra „viešnamių liūnai“, kuriuose gyveno kitokie, labai dažnai žydai. Šis skiriamasis bruožas tarp Lietuvos ir Vakarų visuomenės yra labai ryškus. Vieniši žmonės XIX a. ir netgi XX a. neturėjo jokios palankios aplinkos gyventi, nes tarpukario ir sovietmečio Lietuvoje gyvenimo būdas buvo orientuotas į šeimą, – pabrėžia D. Leinartė. – Dabartiniu metu, nuo pat 1990-ųjų, mes pirmaujame pagal skyrybų skaičių visoje Europos Sąjungoje. Darau išvadą, kad mes puolame tuoktis daug nemąstę, o po to skiriamės.

Finansavimą projektui skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMT), sutarties Nr. P-MIP-21-29