2021 01 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lietuvos vyskupai: stiprinkime vieni kitus malda ir Dievo žodžiu

Vyskupai 2019 m. R. Norvilos nuotrauka

Laiškas tikintiesiems
2021 m. sausio 29 d.

Brangūs tikintieji,

„dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks“ (Žyd 10, 37). Tokius žodžius skaitome šios dienos šv. Mišių pirmajame skaitinyje iš Laiško žydams. Šis skaitinys kviečia nepamesti pasitikėjimo, prisimenant ir ankstesnius, jau pasibaigusius kentėjimus. Dievas niekada neapleidžia Juo pasitikinčių.

Minėtas skaitinys primena solidarumą su kitais, išgyvenančiais tuos pačius ar panašius suspaudimus. Laiškas sako: „Jūs kentėjote drauge su kaliniais ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite geresnį ir nenykstantį lobį“ (Žyd 10, 34). Šis lobis tikinčiajam yra pats Dievas, visada esantis arti ir netgi labai sudėtingomis sąlygomis auginantis konkrečius tikėjimo, vilties ir meilės vaisius.

Nebus per daug dar kartą jums visiems dėkoti už tai, kad leidžiate tiems vaisiams šiuo laiku augti jūsų širdyse ir gyvenime. Ypač dėkojame savanoriams, kurie atėjo ir ateina į pagalbą ligoninėse, slaugos namuose ar dar kitais būdais ištiesia pagalbos ranką jos reikalingiems. Dėkojame visiems už kantrybę, pastangas suprasti, palaikyti vieniems kitus, ypač tuos, kuriems šis laikas yra itin sunkus.

Vis dar gyvename laukimu, kada turėsime galimybę švęsti Mišias, gyvai dalyvaujant tikinčiųjų bendruomenei. Mums, tikintiesiems, šv. Mišios yra ypač svarbios. Juk tai yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ (Lumen Gentium 11). Tuo šv. Mišios skiriasi nuo daugybės kitų svarbių, prasmingų ir reikalingų mūsų gyvenimo dalių: pomėgių, pasirenkamų laisvalaikio užsiėmimų, kultūrinių renginių, netgi įprastinių darbų.

Eucharistija, kuria maitinamės šv. Mišiose, yra mums gyvybės duona. Visgi, kai dėl rimtų ir objektyvių priežasčių nėra galimybės priimti Eucharistiją sakramentiniu būdu, šie sunkumai neapriboja Dievo galimybių pasiekti Jo trokštantį žmogų kitais būdais.

Mūsų tremtiniai, kaliniai ilgą laiką turėjo išgyventi be Eucharistijos, bet Dievo meilė juos pasiekė, stiprino ir tada. Įvairiose pasaulio vietose mūsų tikėjimo broliai ir seserys ir šiandien neturi galimybės dalyvauti Eucharistijoje dėl persekiojimų ar dėl kunigų stokos. Dalis tikinčiųjų negali priimti Eucharistijos dėl kitų įvairių priežasčių. Visgi Dievo meilė nelaukia. Ji veikia čia ir dabar, Dievui žinomu būdu. Tarsi mokinius iš Emauso Viešpats veda mus link susitikimo šv. Mišiose, tačiau nepaliauja būti greta jau dabar.

Sutelktų pastangų dėka pasiekta situacija, nors ir gana trapi, yra pastebimai geresnė nei prieš pusantro mėnesio. Nuolat konsultuodamiesi su medikais, domėdamiesi Bažnyčios kitose šalyse patirtimi, tikimės netolimoje ateityje priimti sprendimą dėl laipsniško sugrįžimo prie bendruomeninio Eucharistijos šventimo. Rengiame konkrečius šio sugrįžimo žingsnius.

Pasilikdami krikščioniško tikėjimo vienybėje ir viltyje, stiprinkime vieni kitus malda ir Dievo žodžiu: „Nes dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks“…

Lietuvos vyskupai

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien