Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Lietuvybės skleidėjas Brazilijoje M. Lipas: gal kada nors teks proga dėstyti Lietuvoje

Žurnalo puslapis.
Žurnalo „Mūsų Lietuva“ viršelis (2003 m. rugsėjis).

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia pasidomėti lietuvių išeivijos žiniasklaida ir skaitytojams Lietuvoje bei visame pasaulyje pristato virtualią parodą „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“

Leidinių istorijos neatsiejamos nuo jų leidėjų, redaktorių, juos rengusių asmenų atsidavimo ir darbo, o jų prisiminimai atveria visapusiškesnį leidinio raidos, lūžių vaizdą. Besiruošdama virtualiai parodai ir ieškodama spaudos bendradarbių kontaktų buvau nusiųsta pas MARKĄ LIPĄ, kuris papasakojo ne tik apie darbą bene ilgiausiai leistame (1948–2015) Brazilijos lietuvių žurnale „Mūsų Lietuva“, bet ir apie savo šeimą, gyvenimą, darbus, mielai talkininkavo man ieškant kitų galimų respondentų, suteikė žinių apie Brazilijos lietuvių bendruomenę. Labai tiksliai istoriką M. Lipą yra apibūdinęs lietuvių istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius, grįžęs iš ekspedicijos po Braziliją ir parengęs pokalbių knygą, kad man belieka tik pritarti:

„Markas Lipas – unikalus Vila Zelina herojus, kurio šaknys supina lietuviškus ir austriškus pradus. Ankstyvos tapatybės dilemos baigėsi aiškiai išreikšto lietuviškumo pergale. Prieš tapdamas profesionaliu istoriku, jis paragavo Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje mokslo ir ugdymo. Galima sakyti, kad yra tipiškas tos lietuviškos diasporos akademijos alumnas – pasirengęs daug paaukoti lietuvybės išlaikymo Brazilijoje labui, nuolat sekantis Lietuvos gyvenimo ritmą ir sakantis, kad čia – Brazilijoje – net tas, kas lietuviškai šneka nesklandžiai, neretai protėvių šalį myli labiau, nei naujieji emigrantai“ („Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje: Brazilija“, sudarytojai Egidijus Aleksandravičius, Daiva Kuzmickaitė, Ingrida Celešiūtė, Marija Raškauskienė, Vilnius: „Versus aureus“, 2013, p. 29).

Papasakokite savo šeimos atvykimo į Braziliją istoriją. Kada atvyko seneliai? Kaip jiems sekėsi įsikurti? Ką jie dirbo?

Kaip dauguma lietuvių, kurie emigravo į Pietų Ameriką XX a. pradžioje, mano seneliai iškeliavo iš Lietuvos 1927-aisiais dėl sunkios gyvenimo padėties. Abu buvo jauni, ir tuo metu vykdyta didelė propaganda, skelbusi, kaip gera buvo gyventi Brazilijoje: čia duona augdavo ant medžio, dėl šilumos nereikėdavo dėvėti daug drabužių ir t. t. Brazilijos valdžia kelionę apmokėdavo, nes tuo metu ypač reikėjo darbininkų kavos plantacijose.

Mano močiutė buvo iš Raseinių, o senelis iš Rokiškio… Močiutė sakė, kad jos tėvas po ilgos kelionės, kai tik atvažiavo į kavos plantaciją, pamatė, kad nieko gero čia nėra. Lužne nebuvo baldų, jie turėjo miegoti ant kavos maišų. Dėl to, kad tie maišai buvo žemėti, supurvinti, jie manė, kad tai kraujas… Jie meldėsi ištisą naktį. Kai tik buvo galima, jie persikėlė į San Paulo miestą. Močiutė su seneliu susitiko lietuviškose sueigose, lietuviai stengėsi susirinkti salėse, bažnyčiose, ir taip daug kas sau rasdavo porą. Seneliai dirbo paprastus darbus. Mano močiutė buvo valytoja, o senelis dirbo elektrinės techniku. Jie San Paulo mieste ir susituokė. Po vestuvių mano močiutė buvo namų šeimininkė, o senelis toliau dirbo elektrinėje iki pat pensijos.

Kaip Jus auklėjo šeimoje? Kaip sekėsi puoselėti lietuviškumą?

Mano tėvas gimė Brazilijoje. Tėvas dar kalbėjo lietuviškai, kai buvo mažas, bet Antrojo pasaulinio karo metu kieme buvo kitų berniukų persekiojamas, mušamas, nes šviesiaplaukis, kuris nekalba portugališkai, anot jų – vokietis. Tada tėvas nustojo kalbėti lietuviškai, nors ir toliau suprato kalbą. Jis tapo mechaniku ir dirbo automobilių gamykloje.

Mano mama yra vokiečių kilmės, tad tėvai buvo mišri šeima. Kalbėti lietuviškai išmokau ne namuose, o Vasario 16-osios gimnazijoje, Vokietijoje. Pabuvau metus tenai. Nors iš pradžių nekalbėjau lietuviškai, nuo jaunystės aš su broliu dalyvavome Brazilijos lietuvių bendruomenės organizacijose, šokių grupėje, skautų veikloje ir t. t. Aš pats vedžiau lietuvaitę.

Kaip lietuviškumą sekėsi perteikti savo vaikams? Ar svarstėte kada nors visam laikui apsigyventi Lietuvoje?

Mano sūnus Lucas irgi dalyvavo lietuviškoje veikloje. Taip, dažnai ateina mintis, ypač dėl to, kad turiu Lietuvos pilietybę. Esu istorijos mokytojas ir tikiu, kad būtų labai įdomu ir man, ir mokiniams, jeigu turėčiau progą dėstyti Lietuvoje. Gal kada nors teks?

Brazilijoje veikia lietuvių bendruomenė, jaunimo sąjunga, dvi šokių grupės, lituanistinė mokykla „Vilnis“, San Paulo mieste yra tikras lietuviškas rajonas – Vila Zelina. Tenai vyksta dauguma lietuviškų renginių, taip pat yra lietuvių bažnyčia, lietuviškų maisto prekių parduotuvės, restoranas, karčiama.

Kokioje lietuviškoje veikloje Brazilijoje dalyvaujate ar dalyvavote?

Kaip pasakojau, šokių grupėje, skautų veikloje, lituanistinėje mokykloje, rašiau straipsnius „Mūsų Lietuvos“ žurnalui. Bet negaliu pasakyti, kad šiuo metu toje veikloje aktyviai dalyvauju.

Papasakokite daugiau apie tą periodą, kai darbavotės „Mūsų Lietuvos“ žurnale.

Beveik 10 paskutinių žurnalo gyvavimo metų buvau „Mūsų Lietuvos“ spaudos bendradarbis. Rašiau Lietuvos istoriją portugališkai ir tokį „romaną“ apie vieną šeimą Lietuvos istorijoje nuo Mindaugo laikų iki jai imigruojant į Braziliją. Pastaruoju metu žurnalas buvo spausdinamas lietuvių ir portugalų kalbomis, nes mažai kas lietuviškai šneka. Žurnalas nustojo ėjęs, nes susidūrė su finansiniais sunkumais. Dažniausiai buvo parduodamas ir siunčiamas paštu, o dabar dauguma žmonių skaito elektroninę spaudą. Gal pritrūko ir padėjėjų. Vis tie patys žmonės parašydavo straipsnių, visi dirbo geranoriškai ir nemokamai.

Ilgai už leidybą ir platinimą buvo atsakingi lietuvių Bažnyčios kunigai. Pirmiau – jėzuitai, paskui – saleziečiai, bet po truputį tie kunigai arba buvo paskirti kitam kraštui, arba iškeliavo į amžinybę, todėl šiuos reikalus perėmė San Paulo lietuvių bendruomenė. Mes, spaudos bendradarbiai, retkarčiais susirinkdavome. Sakyčiau, kad vieną kartą per metus. Būdavo kalbama apie finansus, kas turėtų išsiųsti žurnalus, kas parašyti straipsnius ir apie ką. Tada pasiųsdavome redaktorei (mano laikais – Sandrai Mikalauskas-Petroff).

Ir paskui ilgai nesimatydavome, nes bendraudavome internetu. Vienišas mano darbas buvo… Atsisėsti prie kompiuterio ir rašyti. Bet man buvo labai naudinga, nes galų gale tiek metų rašydamas turėjau beveik visą savo knygą apie Lietuvos istoriją. O kaip pasibaigė… Po truputį tie (tada) „senukai“ iškeliavo į anapilį, ir jų įpėdiniams nebebuvo taip svarbu leidinys, o žurnalas finansiškai jau neišsilaikė. Mes pabandėme atgaivinti interneto svetainėje, bet nepasisekė. Bet čia aš pateikiu tik savo požiūrį. Gal kas iš žurnalo bendradarbių manytų kitaip. Tik turiu pripažinti, kad aš labai džiaugiuosi, kad turėjau progos būti „Mūsų Lietuvos“ bendradarbis, nes žurnalas buvo gražiai spausdinamas ir nuoširdžiai kuriamas.

Žurnalo puslapis.
Žurnalo „Mūsų Lietuva“ viršelis (2004 m. vasaris).
Žurnalo puslapis.
Žurnalo „Mūsų Lietuva“ viršelis (2003 m. rugsėjis).
Žurnalo puslapis.
Puslapis iš Brazilijos lietuvių žurnalo „Mūsų Lietuva“.

Kuo šiuo metu užsiimate?

Pastaruoju metu sunkiau dalyvauti tose veiklose, bet, kai tik bus galima, norėčiau vėl dėstyti lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją lituanistinėje mokykloje. Šiuo metu mokau istorijos Brazilijos mokyklose nuo VI iki XIII klasės ir ką tik pradėjau psichopedagogikos studijas.

Gal žinote, ar į Braziliją atvyksta gyventi lietuvių? Kaip manote, kuo Brazilija gali būti patraukli lietuviams?

Man atrodo, kad kol kas mažai lietuvių atvyksta gyventi į Braziliją. Daugiausia tai yra profesoriai, inžinieriai, studentai, kurie pasilieka čia neilgai. Skiriasi mūsų klimatas ir gamta. Gal Brazilija nėra tokia patraukli dažnai ir dėl finansinių bei socialinių problemų. Gal Šiaurės Amerika yra daug įdomesnė tiems, kurie nori įsikurti svetur.

Kokią lietuvišką veiklą dabar galima rasti Brazilijoje?

Brazilijoje veikia lietuvių bendruomenė, jaunimo sąjunga, dvi šokių grupės, lituanistinė mokykla „Vilnis“, San Paulo mieste yra tikras lietuviškas rajonas – Vila Zelina. Tenai vyksta dauguma lietuviškų renginių, taip pat yra lietuvių bažnyčia, lietuviškų maisto prekių parduotuvės, restoranas, karčiama.

Su kokiomis problemomis šiuo metu susiduria lietuvių bendruomenė?

Tos problemos jau tęsiasi labai seniai, generacija po generacijos. Senieji lietuviai, organizavę lietuvišką veiklą, miršta, o naujų, energingų lietuvių neatvyksta… Atvyksta daugiausia praktikantų iš Lietuvos Lietuvos konsulato dėka keletui mėnesių dėstyti lietuvių kalbos, kultūros. Jie šiek tiek padeda organizacijų veikloje, bet pagrindines problemas sunku spręsti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visą virtualią parodą pamatysite čia.

Parodos idėjos autorė – Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkė Jūratė Caspersen. Parodą parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotojos.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.