2021 08 05

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

bernardinai.lt

Skaitymo ir klausymo laikas

29 min.

„Liga buvo stipresnė už mano norą negerti.“ Žilvino liudijimas

Unsplash.com nuotrauka

Tęsiame tinklalaidžių ciklą, kuriame įvairūs žmonės dalijasi savo gyvenimo su priklausomybe ir sveikimo patirtimis. Šįkart pristatome Žilvino liudijimą apie išsivadavimo iš priklausomybės gniaužtų kelionę.

Žilvinas prisimena alkoholio ragavęs dar vaikystėje, kai kyšteldavo pirštą į likerio taures, likusias po svečių apsilankymo. Vyras sako, kad alkoholis, nors ir su pertraukomis, jį lydėjo kone visada. Todėl, kada atsirado pirmieji ligos požymiai, jis net nepastebėjo: „Problemos niekas nematė, visi taip gyveno. Net nepastebėjau, kaip po kiekvieno išgėrimo reikėjo pagirias malšinti alkoholiu. Kartais tai virsdavo į ilgalaikius alkoholio vartojimo periodus. Tolerancija alkoholiui visą laiką didėjo, išgerdavau vis daugiau, mano liga progresavo.“

Pirmo stikliuko pakėlimas tolygus beprotystei

Žilvinas pasakoja, kad pirmiausia reikia suprasti, kas yra priklausomybė. „Pirmą kartą lankydamasis „Minesotoje“ sužinojau apie priklausomybės ligą. Įgavau žinių, pradėjau po truputį suvokti, ką reiškia būti priklausomam. Blaivybė truko aštuonis mėnesius, bet taikiau sau išlygas – išmoksiu gerti ir gersiu kaip visi kiti. Žmona sakė, kad būdamas blaivas tapau visai kitoks. Bet priklausomybės liga liko, nes niekaip jos negydžiau. Šiek tiek susitvarkiau, bet turėjau susitaikyti su tuo, jog pirmo stikliuko pakėlimas man tolygus beprotystei.

Po kiek laiko ir vėl grįžau prie „schemos“, pagal kurią vartodavau anksčiau. Vėl prasidėjo tas pats pragaras. Abstinencinės būsenos buvo šlykščios – drebėdavau, purtydavausi, prakaituodavau, mane pykindavo. Nenorėjau taip jaustis, bet tada apie priklausomybės ligą nežinojau tiek, kiek žinau dabar. Galvojau, kad viskas praeis ir išmoksiu gyventi blaiviai, bet netrukus vėl viskas prasidėdavo iš naujo.

Tris kartus buvau psichiatrinėse ligoninėse, ne kartą į namus kviečiausi pagalbą, kad sulašintų lašelinę ir išvalytų organizmą. Tokie dalykai manęs nestabdė. Liga buvo stipresnė už mano norą negerti“, – dalinasi Žilvinas.

Svarbu, kad nebūtų „padedama pagalvė“

Žilvinas pataria, kaip turėtų elgtis priklausomybę turinčio žmogaus artimieji: „Prieš atvykdamas į bendruomenę penkis mėnesius gėriau taip, kaip dar negėriau visą savo gėrimo laikotarpį. Mano liga buvo mane užvaldžiusi. Santykiai su žmona, vaikais, tėvais vis blogėjo. Manau, kad artimieji, neturėdami žinių apie priklausomybės ligą, vartojančiam žmogui visur „padeda pagalvę“. Padeda išspręsti problemas, išsigulėti, nieko nesako, bet viską už jį padaro ir nuolaidžiauja. Manau, jog nereikia padėti geriančiam alkoholikui, kad jis greičiau nukristų į dugną ir pajustų viso to pasekmes.“

Unsplash.com nuotrauka

„Arba mirtis, arba gyvenimas, kurį galiu pasirinkti“

Vyras jaučiasi dėkingas žmonėms, paskatinusiems kreiptis pagalbos: „Kai žmona pasakė, kad išeina iš namų, susimąsčiau, jog negaliu taip gyventi, nes jei ir toliau taip bus – ateis pabaiga. Arba mirtis, arba gyvenimas, kurį galiu pasirinkti. Esu labai dėkingas savo psichoterapeutei, kuri pasiūlė man atvykti į šią bendruomenę. Mažesniuose miestuose priklausomybės negydomos, ten alkoholikas tampa atstumtuoju. Pirmas postūmis buvo žmonos patarimas, kad reikia ilgalaikės reabilitacijos. Supratau, jog kitokiu būdu iš šios duobės neišsikapstysiu. Atsirado tikėjimas, kad pats turiu tai padaryti. Su kiekviena diena šis noras ir motyvacija augo.“

„Dėkoju Dievui“

Dalindamasis patirtimi, Žilvinas sako, kad sveikimo kelyje iš pradžių sunkiausia būti atviram sau ir kitiems, bet tikėjimas suteikia jėgų: „Atvažiuodamas čia žinojau tris jausmus – gerai, blogai ir normaliai. Man niekas neįrodė, kad gali būti kitaip, bet čia mokausi atpažinti savo jausmus, juos išsakyti, pradedu suprasti savo emocijas. Džiaugiuosi tuo, ką dabar gaunu. Čia žiūrėdamas filmą pirmą kartą nubraukiau ašarą. Man įdomu eiti šiuo keliu. Tikiuosi, kad pavyks išsikapstyti iš šio liūno ir gyventi blaiviai.

Alkoholio vartojimo laikotarpiu buvau apleidęs tikėjimą, o čia jis vėl manyje bunda. Visa veikla suteikia tvirtybės ir motyvacijos einant šiuo keliu. Noriu iki galo pabaigti tai, ką pradėjau. Dėkoju Dievui, kad leido man čia ateiti.“

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: info@asesubendruomene.lt

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien