„Liga žmogaus nesirenka.“ Vilmanto liudijimas

Pirmųjų alkoholio gurkšnių poveikį Vilmantas suprato būdamas jau penkiolikos: „Prisimenu pirmus bandymus, kai pajutau išlaisvėjimą, drąsą, lengvumą bendrauti. Tai mane užkabino.“

Šeimoje matęs blogą tėvo pavyzdį, problemas ir tėvų barnius, jis džiaugėsi, kad baigęs mokyklą pajuto kitokio gyvenimo skonį. „Išvykęs iš tėvų namų pajutau didelę laisvę, susiradau draugų ir jie įtraukė į  vakarėlius. Jau nuo mokslo metų pradžios alkoholis liedavosi dažnai, jausdavau didelį potraukį jį vartoti. Paskui prasidėjo problemos su mokslais, praleidinėdavau paskaitas, nuolat bėgau nuo ištikusių problemų. Baimė, gėda, nežinomybė – visų šių jausmų slopinimas buvo alkoholis“, – prisimena vyras.

Užburtas ratas

Baigęs studijas ir sugrįžęs į tėvų namus, Vilmantas su alkoholiu neatsisveikino. Todėl jų santykius ir toliau lydėjo nesutarimai: „Būdamas neblaivus kaltindavau tėvus dėl tokio savo gyvenimo, pykau, kad jie man nepataria, nors pats nebendravau, buvau užsidaręs savame pasaulyje.“

Pirmosios Vilmanto santuokos iširimo priežastimi taip pat buvo alkoholis. „Pragerdavau nemažas pinigų sumas, kurios buvo reikalingos šeimai išlaikyti. Man nebuvo svarbu nei mažas vaikas, nei žmonos poreikiai, nors visada svajojau apie darnią, gražią šeimą. Myliu savo dukrą, norėčiau atkurti santykį su ja, bet bijau, nežinau, nuo ko pradėti ir kaip paaiškinti, kur buvau visus dešimt metų“, – išgyvenimais dalijasi Vilmantas.

Vyras teigia, kad net ir pasiekus dugną galima bandyti nuo jo atsispirti, jeigu prašai pagalbos: „Esu dėkingas draugui, kuris papasakojo apie „Minesotą“. Per savo trisdešimtą gimtadienį į ją patekau. Galvoju, kad nuo tada prasidėjo pirmieji žingsniai sveikimo link. Kažkiek supratau, kas yra priklausomybė, daugiau sužinojau apie tikėjimą, apie Dievą. Tai buvo ilgiausias mano blaivybės laikotarpis. Daugiau nei metus buvau blaivas, vaikščiojau į susirinkimus. Kol nevartojau, viskas sekėsi puikiai, bet kažkuriuo metu vėl pamiršau priklausomybę.“

Priklausomybės mechanizmas

Pasirinkęs užmiršti savo ligą ir jos poveikį, Vilmantas nesustabdomai ritosi į savo gyvenimo dugną: „Savo blaivybę stačiau ne ant to pamato. Galvojau apie materialinę gerovę, dalykus, kurie mane vėl nubloškė į priklausomybę. Nebesuprasdavau, kas su manimi vyksta, bet neigiau savo priklausomybę, teisinausi depresija, patiriamu stresu.

Vedęs antrą kartą vėl apgaudinėjau save. Užkūriau priklausomybės mechanizmą, elgiausi beprotiškai. Apniuktas beviltiškumo jausmo sugebėjau prasipjauti venas. Neprisimenu, kaip pateisinau šį savo poelgį, nes vėliau susilaukėm dukros. Iš Vilniaus persikėlėme gyventi į Klaipėdą, pakeičiau darbą – viskas atrodė ir vėl gražu. Bet alkoholis niekur nepasitraukė, mano užgėrimai vis dažnėjo, o blaivybės tarpai mažėjo“, – kalba vyras prisimindamas laikotarpį, kai net svarbiausi dalykai jam atrodė praradę prasmę.

Alkoholis, suėdęs žmogiškąsias vertybes

Vilmantas sako, kad baisiausias gyvenimo periodas iki atėjimo į bendruomenę tęsėsi apie pusantrų metų. Išsiskyręs su antrąja žmona, vyras išgyveno didelį skausmą: „Galbūt iš savo šeimos atsinešiau destruktyvų šeimos modelį. Kad ir labai norėjau, man nepavyko sukurti gražių santykių. Šeima, saugumas, tolerancija, tobulėjimas – praradau visas vertybes, alkoholis jas iš manęs atėmė. Pavirtau arogantišku egoistu.“

Vilmantas prisimena depresiją malšinęs alkoholiu, o vėliau net maišęs jį su vaistais. „Tuo metu gėriau su mintimi, kad numirsiu ir kitą dieną neatsikelsiu. Matyt, Dievas nenorėjo manęs pasiimti, ištiesė pagalbos ranką“, – sako vyras.

Atsispirti nuo dugno

Savo sveikimo kelią Vilmantas skaičiuoja nuo patekimo į „Minesotą“: „Supratau, kad negaliu taip gyventi. Praeities nepakeisiu, prisiimu atsakomybę už savo gyvenimą. Jaučiu kaltę, bet stengiuosi savęs neplakti. Maldoje Dievo prašau – tebūnie šįkart Tavo valia.“

Vyras sako neatsimenantis, kada pastrąjį kartą nuoširdžiai juokėsi, o reabilitacinė bendruomenė tarytum padėjo susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą.

„Būdamas čia galiu tai daryti, jaučiu saldų juoką, džiaugsmo properšas. Esu pasiryžęs išbūti visą reabilitacijos programą, nes noriu ką nors užbaigti iki galo. Jaučiu, kad šioje bendruomenėje man tai gali pavykti. Ligai nesvarbu nei statusas, nei socialinė padėtis – ji nesirenka. Tai toks paradoksas – ar narkomanas, pusę gyvenimo praleidęs už grotų, ar išsilavinęs žmogus, turintis gerą finansinį pagrindą – mes visi kažkaip tampame vienodi.

Bendruomenė priverčia tapti geresniam, bendrauti ir nevertinti pagal išankstines nuostatas. Vienaip ar kitaip mes atsiduriame dugne ir nuo jo atsispiriame. Kartais dar nesugebu atsispirti, vis atsitrenkiu į dugną, paskui vėl atšoku. Kiekvienam reikia savo dugno, nes kol jo nepasieksim, tol liga mus vynios, užnarplios, susuks“, – teigia Vilmantas.

Alkoholikas – visuomenės paribio žmogus

Vyras išdrįso pasidalinti savo istorija, nes tiki, kad tai gali padėti ir problemų turinčiam žmogui, ir likusiai visuomenei: „Labai svarbu, kad visuomenė daugiau apie tai sužinotų. Jei esu alkoholikas, nebūtinai turiu būti išstumtas iš visuomenės. Išdrįsti ir ateiti į bendruomenę nėra taip lengva. Priklausomas žmogus viduje yra silpnas ir išsigandęs, todėl prašyti pagalbos yra baisu. Bet pastebėjau, kad labai daug žmonių yra linkę padėti – tai žmogiškumas.

Visiems linkiu nebijoti ieškoti pagalbos ir nelaukti. Priklausomybėje veikia aibės mechanizmų, kurie nori mus kontroliuoti. Vertėtų užduoti sau klausimą – ar dar sugebu valdyti alkoholio vartojimą? Uždavęs sau šį klausimą, pamačiau, kad alkoholis visiškai mane pasiima. Tai buvo ne mano, bet alkoholio veikiamas gyvenimas. Manau, kad iš tikrųjų mažai gyvenau.“

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.