2021 01 04

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ligoninės priimamojo savanorė: „Vietoje baimės pasirinkau veiksmą“

Kamilė Grušnytė ir slaugytoja Nina Bartkė. Kamilės Grušnytės asmeninio archyvo nuotrauka

Jau antrą semestrą Vilniaus universitete nuotoliniu būdu mediciną studijuojanti trečiakursė KAMILĖ GRUŠNYTĖ savo studijas vertina taip: „Manau, kad studijos tik sėdint prie kompiuterio ir neturint kontakto su žmogumi praranda prasmę. Daug dėstytojų, užsiėmę savo darbais ligoninėse, neturi pakankamai laiko mums, tad motyvaciją tenka patiems atrasti.“

Norėdama pagilinti praktines žinias, Kamilė pavasarį pradėjo mokytis paramediko specialybės Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Rugsėjo mėnesį Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priimamajame skyriuje teko atlikti mėnesio trukmės praktiką, po kurios Kamilei buvo pasiūlyta likti dirbti ir toliau.

Kamilė Grušnytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kamile, kaip tau sekasi dirbti ligoninėje?

Man labai patiko praktika, pasikalbėjus su vedėju sulaukiau pasiūlymo likti ir toliau. Iš pradžių labai bijojau, daug kas sakė, kad Lazdynuose mane sumaišys su žemėmis ir aš pabėgsiu iš ten. Pati galvojau, kad arba labai pamilsiu mediciną, arba pabėgsiu iš jos. Pirmąją dieną drebėjo rankos, o skyriaus vedėjas atsakomybę už mane perdavė rezidentui. Perspėjau tą rezidentą, kad galiu alpti, o jis pasiūlė prieš alpstant susirasti kėdę. Pagalvojau: „Gerai, turėsiu bent jau mane saugantį žmogų…“

Į mūsų ligoninę daugiausia atveža traumatologinius, neurologinius, toksikologinius pacientus, po epilepsijos priepuolių. Dabar srautai stipriai sumažėję, nes daug ką veža į Santaros ligonines. Į mūsų skyrių atvyksta žmonės sunkios būklės – po insultų, avarijų. Iš pradžių labai bijojau kraujo, bet slaugytojos mane po truputį įtraukė, drąsino, ėmiau pasitikėti savo jėgomis. Galvojau, kad galiu rinktis – arba bijoti, arba daryti. Vietoje baimės pasirinkau veiksmą. Norėjau ko nors išmokti, o mitai, kad mane maišys su žemėmis, nepasitvirtino. Priimamajame esi komandoje ir žinai, kad nebūsi paliktas vienas, kolegos vieni kitiems negaili gražių žodžių. Ne gėda pasakyti, kad kažko nežinai, nebaisu pasitarti su specialistais. Mūsų vedėjas kartą pasakė man: „Esi neeilinė studentė, čia būni naktimis…“ Mane jau buvo praminę „naminiu gyvūnėliu“… Kai paklausiau, ar galiu likti, jis atsakė, kad tikrai galiu.

Nuo gruodžio 17 d. pradėjau dirbti ketvirčiu slaugytojo padėjėjos etato, tačiau ir toliau savanoriauju bent kartą ar du per savaitę. Rudenį eidavau savanoriauti keturis kartus, tačiau dabar nebegaliu, nes nukentėtų mokslai. Nueinu dieną apie trečią valandą, o išeinu naktį, kartais šeštą ryto. Mūsų vedėjas sako, kad „normalūs priėmime nedirba…“ (juokiasi) 

Kamilė Grušnytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokią įtaką jūsų darbui daro karantinas?

Sulėtėja ligonių pervežimas, nes laukiame atsakymo dėl Covid-19 diagnozės. Man gana sunku lyginti, nes nežinau, kaip viskas vyko iki karantino. Bet pastebiu, kad atvyksta daug sunkesnių būklių ligoniai, nes nemažai žmonių bijo kreiptis į polikliniką, tokiu būdu užleisdami savo sveikatos problemas.

Atvežti žmonės po traumų tiriami dėl koronaviruso, bet jų mes nepaliekame, teikiame skubią pagalbą ir nesulaukę tyrimo atsakymo. Atsimenu atvejį, kai atvežė komos būsenos sušalusį žmogų, aplink kurį šokinėjome, statėme jam kateterius, kai atėjo atsakymas, jog tyrimas teigiamas. Visi tuomet tiesiog sustingome… Įprastai visus karščiuojančius, turinčius viruso simptomų siunčiame į izoliatorių, nes ten juos pasitinka medikai, vilkintys specialiais apsauginiais drabužiais. Priimamajame skyriuje dirbame tik su respiratoriais, veido skydeliais, akiniais. Svarbiausia, aišku, pirštinės, dezinfekcija. Suprantu, kad tai yra rizikinga, nes ne visi medikai gali pasikeisti savo „pižamas“, o tie, kurie dirba kabinetuose, irgi nežino, ar pas juos ateinantis pacientas yra infekuotas, ar ne. Jie irgi dažniausiai dirba su medicininėms kaukėmis, skydeliais, pirštinėmis.

Girdėdavome, kad esame kvaileliai, o dabar, karantino metu, vadina tinginiais. Dar iki studijų universitete nesijaučiau labai savimi pasitikinti, o dabar jaučiuosi, kaip juokaujama universitete, „medicinine atlieka“…

Ar laukiate skiepų?

Žinau, kad nemažai gydytojų jau paskiepyti, o dauguma skiepų laukia kaip išganymo. Baisu, kai pradeda savi kristi. Neseniai susirgo mūsų vedėjas. Budėjau kartu su juo tą naktį, kai jis gavo teigiamą koronaviruso tyrimo atsakymą. Buvo keista, pikta, liūdna, pykau ant visuomenės, galvojau: kodėl jūs nesisaugote? O mūsų vedėjas susinervino, jam prieš tris savaites gimė kūdikis, ir jis sakė, kad negalės grįžti namo, per šventes teks likti vienam kažkokiame butuke… Kai sužinojo, kad serga, užsirakino savo kabinete ir nieko nebeįsileido. Smagu, kad Kūčių dieną jo sveikata pradėjo gerėti… O kur užsikrėtė, neaišku, nes bendrauti jam teko su daug kuo.

Ligoninėje tau patinka. O kaip vertini psichologinį klimatą Medicinos fakultete? Ne vienas mano kalbintas rezidentas yra pastebėjęs tam tikrų mobingo apraiškų, patiriamų iš dėstytojų. Kokia tavo nuomonė?

Negaliu pasakyti, kad vertinu teigiamai. Iki karantino ir karantino metu jaučiau daug paniekos, nuo kurios kentėjo mano savivertė. Atrodo, kad, jei visko neiškalsi, nebūsi geras studentas. Mums nuolat kalba apie laisvalaikio svarbą, tačiau, jei pasipasakoji, kad kažkur buvai, iškart seka klausimas: „Tai turėjai tam laiko?“ Vieno seminaro metu dėstytoja mane privedė iki ašarų, uždavinėdama klausimus taip, kad tiesiog pasijutau nebesuprantanti elementarių dalykų. Pavėlavusi kartą į seminarą dėl didelių transporto spūsčių gatvėse, susilaukiau jos įtarimo, kad galbūt banką plėšiau. Ir pažadėjo mane prisiminti. Girdėdavome, kad esame kvaileliai, o dabar, karantino metu, vadina tinginiais. Dar iki studijų universitete nesijaučiau labai savimi pasitikinti, o dabar jaučiuosi, kaip juokaujama universitete, „medicinine atlieka“… Panašiai jaučiasi ir mano grupės draugai. Norėčiau, kad universitetas stengtųsi, kad atsižvelgtų į tas apklausas, kurias nuolat pildome.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar nesigaili, kad pasirinkai medicinos studijas?

Mokykloje, o ir dabar, man viskas buvo įdomu. Sunku buvo rinktis: norėjau ir politikos mokslus studijuoti, ir pilotavimą, ir mediciną. Bet reikėjo kažką išsirinkti, tad, nurodydama nemokamas vietas, pirmu numeriu įrašiau Vilniaus universiteto medicinos studijas. Visą laiką norėdavau padėti žmogui, o medicinoje juk gali save atiduoti. Matau to prasmę, tęstinumą, matau, kad mezgasi tinklas, kurį galiu išsaugoti. Per pirmus dvejus studijų metus labai bijojau, nervinausi, kad kažko nepadarysiu, nesuprasiu, bet pradėjusi dirbti ligoninėje pajutau širpuliuką, tam tikrą draivą. Dabar mano savivertė „laviruoja“, jaučiuosi reikalinga. Nuėjus į ligoninę ir išgirdus: „O, Kamse, tu vėl atėjai!“ blogą nuotaiką lyg ranka nuima. Apsikabina, o aš jaučiuosi nebe toks grybas