2021 02 03

Jūratė Petronienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ligoninių kapelionai: kokia jų tarnystė pandemijos metu?

V. Balkūno / Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų nuotrauka

Įvedus karantiną kasdien vis labiau augant skaičiams susirgusių bei mirusiųjų nuo COVID-19 ligos, pasigirsdavo kalbų apie gresiantį sveikatos sistemos griuvimą, lovų, įrangos bei medikų trūkumą. Dažnam tikinčiajam kyla klausimų apie ligoninėse esančių ligonių bei juos slaugančio personalo dvasinę būklę: jei trūksta rankų fiziškai prižiūrėti ligonius, kaip tuomet su sielovada, sakramentų teikimu?

Apie tai pasakoja šią situaciją iš arti matantys ligoninių kapelionai – Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje besidarbuojantis kunigas prof. dr. Kęstutis Ralys ir Santaros klinikų kapelionas kunigas Renatas Švenčionis.

Kunigas Kęstutis Ralys. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip pasikeitė ligoninės kapeliono darbas prasidėjus pandemijai?

Kun. prof. dr. Kęstutis Ralys, ligoninėje atliekantis ir socialinio darbuotojo darbą, teigia, jog pirmasis, pavasario metu įvestas, karantinas tebuvo tik repeticija dabartiniam. Ligoninėje gausėjant COVID-19 ligos židiniams, kunigas pagal visas rekomendacijas ėmė lankyti ligonius, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, ir pats užsikrėtė šia liga. Vis dėlto net ir sirgdamas vykdė tarnystę, ypač reikalingą kalėdiniu laikotarpiu: artimieji, negalėdami lankyti ligonių, per kunigą stengėsi perduoti kalėdinius sveikinimus, padrąsinimo ir vilties žinutes, pasiteirauti apie sergančiųjų būklę.

Kun. Renatas Švenčionis sako, kad prasidėjus pandemijai pasikeitė ligonių lankymo tvarka ir šiuo metu atvykti galima tik į tas palatas, kur artimieji specialiai iškviečia kunigą, tad sumažėjo galimybių aplankyti ligonius. Tačiau atsirado gana didelė maldos iniciatyva: „Viena iš savanorių, Nina, pasiūlė mane lydėti malda, jei tektų eiti pas sergančiuosius COVID-19. Į šią maldą už ligonius ir kunigą įsitraukė ir kiti savanoriai. Maldos grupė didėjo, kai prisijungė Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios Alfa kurso komanda, Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios tikintieji, o interneto erdvėje, pasklidus žiniai apie ligonių lankymą, į maldos tarnystę jungiasi vis daugiau tikinčiųjų. Už tai jiems esu dėkingas. Tegul Viešpats visiems atlygina gausiomis malonėmis.“

Dvasininkas teigia, kad šiame darbe stebina kontrastai tarp skirtingų ligonių situacijų: „Evangelijose pagal Matą ir Morkų skaitome, jog Jėzų stebino du dalykai: pagonių (šimtininko) didelis tikėjimas Jo galia ir Jėzaus tėviškės gyventojų netikėjimas Juo. Stebina ir mane šiedu kontrastai. Didžiulis atsidavimas Jėzui, kai ligonis su ašaromis akyse priima šv. Komuniją. Tai paliečia ir mano sielą, įprasmina tarnystę, teikia džiaugsmą. Ir stebina užkietinta širdis, jog net mirties akivaizdoje yra atstumiamas Viešpats. Artimieji prašo aplankyti ligonį, o jis sako – kunige, išeikite. Tačiau Dievas mums davė laisvą valią, galime rinktis. Viešpats gerbia mūsų pasirinkimą. Todėl sunkiausia šioje tarnystėje žvelgti į tai, kaip yra užkietinta žmogaus širdis net mirties pavojaus akivaizdoje.“

Kunigas Kęstutis Ralys pasakoja, kad ši nauja pandemija ligonius, artimuosius, medikus ir dvasininkus savotiškai suvienijo: „Buvo vienas toks labai įdomus atvejis prieš pat Kūčias… Paskambino ir klausia: kunige, ar jūs ligoninėj? Sakau, aš ir pats sergu… Aš suprantu, kad tu sergi kovidu, bet būk geras, nueik, pasakyk jam [ligoniui, red. past.], pasveikink jį… Dabar visi mes sergam.“ Tad liga savotiškai palietė kiekvieną.

Nebelikus galimybės aplankyti sergančio šeimos nario, artimieji dažnai suvokia, jog nebeturi fizinių galimybių jam padėti. Anot kapeliono, tai ir trūkumas, ir nauja galimybė patirti, kokią galią turi malda.

Kunigas Renatas Švenčionis. Mariaus Jocio / Vilnensis.lt nuotrauka

Kunigas Renatas Švenčionis pabrėžia ir sakramentų naudą sergančiajam: „Sakramentų poreikis priklauso nuo žmogaus tikėjimo gelmės. Dažnai tenka paaiškinti, jog meldžiamasi sveikatos ligoniui, o jei jis yra ant mirties slenksčio, tai po visuotinių atlaidų suteikimo ir viso gyvenimo nuodėmių išrišimo tampa tyras ir švarus prieš Dievą. Tai begalinė Visagalio Kūrėjo malonė žmogaus sielai iškeliauti į dangų, regėti Viešpatį veidas į veidą. <…>  Gauname dangų, jei mirštame Jėzaus malonėje – neatsižadėdami Jo. Fizinė mirtis užbaigia tą sakramentinį mirimą ir įtraukia mus į Kristų Jo Atpirkimo veiksmu.“

Jau minėta bendrystė tarp visos ligoninės bendruomenės stipriai paliečia ir medikus. Anot kun. K. Ralio, karantino metu pagausėjęs darbo krūvis ištrynė ribas tarp koplyčios ir kitų erdvių – ligoninės personalas prašydavo palaiminimo čia pat, palatose, neturėdami laiko nueiti iki koplyčios. Dažnam prireikia ir dvasinio – ar tiesiog paprasto – pokalbio. „Kartais matai, kad ašara krenta. Žinai, kad kažkas negerai. Pasikalbi“, – pasakoja kunigas ir prisimena ypač sunkų kalėdinį laikotarpį, kai dažnas gydytojas jautėsi prislėgtas, negalėdamas aplankyti kituose miestuose gyvenančių artimųjų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kun. R. Švenčionis pasakoja, jog Santaros klinikose taip pat užsimezgęs stiprus ryšys tarp kunigo bei personalo, anksčiau ateidavusio į koplyčią: „Ligoninės darbuotojai ateina į koplyčią melstis prieš ir po darbo, uždega žvakutes už artimuosius. Net per darbo pertraukas jie randa laisvą minutę užsukti pas Jėzų.“ Pandemijos metu kunigui, einančiam pas silpnus ligonius, saugiai apsirengti padeda personalas, kurį kapelionas vadina „angelais sargais‘‘.

Paklausti, kaip jų tarnystė ligoninėse atrodys po pandemijos, pašnekovai tikisi, kad viskas sugrįš į savo vėžes, o, anot kun. K. Ralio, išmoktos žmogiškumo pamokos ligoninės bendruomenę keičia jau dabar: „Atsiranda tokia bendrystė, kaip aš vadinu, communio. Tai ir komunija, kada žmogus priima patį Viešpatį Kristų, ir bendrystė, padedanti užmegzti santykį su Dievu: kuomet tavo artimieji, savanoriai, kunigas ar galų gale bet kuris, esantis šalia, gerą žodį pasako, paduoda vandens.“

Taigi akivaizdu, jog ligoninėse, tapusiose kovos dėl gyvybių lauku, poreikis kovoti ir dėl žmogaus dvasios išlieka. Pandemija į ligoninių kapelionų tarnystę įnešė pokyčių, tačiau bendrystė tarp visų ligoninėje dirbančių grandžių išliko kaip niekad svarbi. Akistata su žmogaus kūno silpnumu ir dvasiniais klausimais paliečia visus – tiek ligonius, tiek medikus, ligoninių personalą, tiek sergančiųjų artimuosius.