Likimo staigmenos ir meilės paradoksai. Trys R. Hamaguchi novelės „Likimas ir fantazijos“

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės. Filmą galite žiūrėti festivalio „Kino pavasaris“ interneto platformoje.

Pasiruoškite ne tik ilgo, lėto žiūrėjimo meditacijai, bet ir įdėmiam titrų skaitymui. Porą valandų trunkančiame R. Hamaguchi filme labai daug dialogų, ir tik iš pažiūros jie tarsi apie nieką. Iš tiesų pašnekesių plėtojimasis labai gerai atskleidžia herojų visapusiškumą – jų problemas, kontekstus. Ir apskritai susimąstai, kaip svarbu klausytis žmogaus ir jį girdėti, svarbus tas itin artimas žmogiškas santykis, kuriantis magiją.

Meistriškai konstruojami dialogai režisieriui tampa ir viena iš jo išraiškos priemonių. Vienintelių dialogų jis netaupo. Jie liejasi upėmis, dešimt minučių gali trukti merginų pokalbis apie pirmąjį pasimatymą ar penkias minutes gali būti skaitoma knygos ištrauka. Nieko nuostabaus. Režisierių domina žodžiai ir jų galimybės.

Kitos priemonės – kameros judesiai, mizanscenos, muzika – itin minimalistinės ir naudojamos taupiai. R. Hamaguchi renkasi kamerišką, statišką, intymią aplinką, kuo mažiau veikiančių asmenų ir tarsi naivumą, atsainią nuotaiką kuriantį fortepijoninį garso takelį (filme skamba Roberto Schumanno „Vaikiškos scenos“). Aktorių vaidyba puiki, ypač žavi jų įkūnijamas spontaniškumas. O jis labai svarbus visas tris noveles siužetiškai vienijančiai atsitiktinumo, lemtingos klaidos ir meilės paradoksų temai.

Plačioji žiūrovų auditorija apie Japonijos kinematografininką, režisierių ir scenarijų autorių, Ryûsuke Hamaguchi išgirdo 2021-aisiais. Iki tol jį liaupsindavo kone vien sinefilai, ypač pasižiūrėję jo garsųjį filmą „Laimės valanda“ (Happy Hour, 2015 m.), kurio trukmė perkopia penkias valandas, ar „Asako I ir II“ (Asako I & II, 2018 m.). Na o dabar R. Hamaguchi (jam 43-eji) laikomas vienu garsiausių, iškiliausių savo kartos Azijos kino meistrų.

Per pusmetį pandeminiais 2021-aisiais jis pristatė du pilno metro darbus ir už šias savo premjeras pelnė susižavėjimą iš karto dviejuose prestižiniuose festivaliuose. Berlinalėje už „Likimą ir fantazijas“ R. Hamaguchi atiteko „Sidabrinio lokio“ didysis žiuri prizas, Kanuose – apdovanojimas už filmo „Drive my Car“ scenarijų pagal Haruki Murakami prozą. 2022-ųjų „Oskaruose“ „Drive my Car“ pelnė statulėlę už geriausią filmą užsienio kalba, iš Prancūzijos Rivjeros šis filmas išsivežė tris prizus – tarp jų ir už geriausią scenarijų.

Pirmoje filmo „Likimas ir fantazijos“ novelėje, pavadintoje „Magija (ir kiti neužtikrinti dalykai)“, dvi merginos, važiuodamos taksi namo po fotosesijos, šnekučiuojasi apie savo vaikinus. Paaiškėja, kad viena jų įsimylėjusi. O antroji, kaip sužinome vėliau, kuo puikiausiai pažįsta šį vyrą. Savo buvusiąją meilę. Ir kur čia ta magija? Kas kuria intrigą? Meilės trikampio dalyvių spontaniški ir netikėti pasirinkimai.

Antroji novelė, pavadinta „Atidarytos durys“, šmaikščiai, ironiškai paliečia priekabiavimo temą. Griežtas literatūros profesorius ir rašytojas, ką tik už naują knygą apdovanotas premija, draudžia paskui save uždarinėti jo kabineto duris. Kad nekiltų dviprasmiškų minčių. Būtent dėl šios priežasties studentai netikėtai jo kabinete išvysta ant kelių klūpantį savo kolegą ir maldaujantį profesorių jo nešalinti iš universiteto. Šis studentas įkalba savo draugę suvilioti dėstytoją ir vėliau jį šantažuoti. Ką daro žaismingos vaizduotės nestokojantis R. Hamaguchi? Ogi ima ir parodo, kokia erotiška gali būti žodžio galia ir kaip virtuoziškai galima žaisti dialogais.

Trečiosios novelės „Dar kartą“ pabaiga netikėtumu nustelbia pirmąsias dvi. Jauna moteris atvyksta į gimtąjį miestą, vildamasi savo klasės draugų susitikime pasimatyti su savo pirmąja meile. Tik susitinka ją stotyje, jau grįždama iš renginio. Ir vėlgi – visas R. Hamaguchi istorijos meistriškumas glūdi teatrališkame merginų pokalbio performanse. Negana to – skaitmeninės apokalipsės metu, kai kompiuterinis virusas pasiglemžęs iš visuomenės internetą.

R. Hamaguchi – režisierius su fantazija. Žmogus, kuris jos turi daugiau nei užtektinai. Į kiekvieną novelę mokantis subtiliai ir elegantiškai įpinti flirtą, netikėtą, keistą siužetinį posūkį, neįprastas aplinkybes. Ir kuo ilgiau žiūri R. Hamaguchi filmą, tuo, atrodo, paprastesnis jis tampa. Tuo akivaizdžiau, kaip virtuoziškai sudėliota jo struktūra, kokios subtilios užduotys keltos dirbant su aktoriais. Šis filmas toks gražus, kad, be abejonės, norisi jį žiūrėti antrą kartą. O gal ir antro bus dar negana.