Likti Bažnyčioje, nepaisant popiežiaus leptelėjimų (ir viso kito)

Bent man tokių progų melstis popiežius kartkartėmis vis suteikdavo. Ir ne tik jis – problemų Bažnyčioje netrūksta. Apie pedofilijos ar korupcijos skandalus prikalbėta daug, bet yra ir kasdieniškesnių dalykų: tikėjimą praradę kunigai ir aršūs, vienas kitam gerkles kandžiojantys pasauliečiai (arba atvirkščiai), nedėmesingumas liturgijai arba įvairūs raudonuoti verčiantys neva kūrybingi savivaliavimai jos metu, kai kuriais atvejais – korupcija Bažnyčiai pavaldžiose institucijose (prisiminkite fantasmagoriškąją prekybos naudotais karstais istoriją).

Bet ką aš čia moralizuoju – juk irgi ne visada būnu kantrybės ir susivaldymo pavyzdys. Ir nežinau, kiek žmonių liko Bažnyčioje ne todėl, bet nepaisydami to, kad ten susitiko su manimi. Tikiuosi, jog tokių nėra pernelyg daug. Bet kuriuo atveju jaučiuosi jiems visai dėkingas, kad jie man to nesako į akis.

Nežinau, ką tiksliai popiežius norėjo pasakyti apie NATO lojimą. Kiti žmonės tą interviu išmėsinėjo smulkiau nei aš ir tai paliksiu jiems. Šis tekstas ne apie tai.

Šis tekstas – apie reakciją „jei popiežius taip kalba, tai aš išeinu iš Bažnyčios“ ir švelnesnes jos versijas – visus rašinėjimus apie „krikšto gėdos dėmę“ ir panašiai.

Bažnyčios istorijoje buvo daugiau nei vienas prastas popiežius – ir nesvarbu, kad ir kaip blogai dabar galvotumėte apie popiežių Pranciškų, jis tikrai nėra pats blogiausias. Po pastarojo Pranciškaus pasisakymo kai kas taip norėjo sumaišyti katalikybę su žemėmis, jog iš spintos pradėjo traukti tokius lavonus (beveik pažodine prasme), kaip popiežius Aleksandras VI, kuris, be kitų dalykų, žymus tuo, kad vyskupu įšventino savo penkiolikmetį sūnų. Įsivaizduokite, kaip tada jaustis turėjo tikintys žmonės.

Šalia prastų popiežių galima pridėti daugybę prastų kunigų. Ir nesuskaičiuojamą galybę pasauliečių, nepadariusių garbės krikščionio vardui. Bažnyčia visada buvo ne tik mistinis Kristaus kūnas, bet ir žmonių bendruomenė, kurioje šventieji sudarė nedidelę, bet be galo svarbią mažumą.

Likti Bažnyčioje ir stengtis mylėti Bažnyčią nereiškia apsimesti, kad viskas, ką daro krikščionys (net ir aukščiausi hierarchai), visada yra gerai. Meilė reikalauja tiesaus, realistiško žvilgsnio. O tiesus ir realistiškas žvilgsnis apima ir gerus, ir blogus dalykus. Juk Bažnyčios istorijoje matyti vien karus, maniakus inkvizitorius, kardinolų korupciją, vaikų tvirkinimo skandalus ir senstelėjusį kunigėlį iš jūsų kaimo, prieš penkiolika metų stumdžiusį kontrabandą – taip pat vienpusiška, kaip naiviai įsivaizduoti visus krikščionis esant šventaisiais. Matyti Bažnyčioje vien blogį ir šešėlius, vadinasi, nematyti šv. Pranciškaus džiaugsmo, šv. Tomo Akviniečio intelektualinių gebėjimų, šv. Kotrynos Sienietės drąsos ir šv. Jono Pauliaus II atkaklumo kovojant su XX a. tironais. Taip pat kunigų, kurie buvo daugiau nei pakankamai geri savo tarnystėje. Galų gale – daugybės gyvenimų, kurie buvo perkeisti net tada, kai visa atrodė beviltiška.

Mylėti nereiškia užsimerkti prieš trūkumus. Tai reiškia realistišką žvilgsnį į esamą situaciją, derinti su pamatine gero linkinčia nuostata, pamatine ištikimybe, pamatiniu įsipareigojimu nesakyti: „Man nusispjaut, ar tau gerai, ar blogai.“ Pasiskolinant G. K. Chestertono citatą, Bažnyčia krikščioniui – lyg „mūsų giminės pilis, kurios bokšte plevėsuoja vėliava; juo ji skurdesnė, tuo mažiau teisių turime ją palikti“. Žinoma, ne dėl trūkumų ten liekame. Liekame nepaisydami visų trūkumų.

Vis galvoju apie moterį, kurią taip sukrėtė Pranciškaus žodžiai, jog ji parašė nebegalinti likti Bažnyčioje. Suprantu, kad jausmai verda, ir greičiausiai tai tėra iškrova, o ne gyvenimo krypties apsisukimas. Bet vis dėlto – jei vienas popiežiaus pasisakymas taip stipriai paveikė, ar tikrai Bažnyčia buvo tokia svarbi prieš tai? Net jei visi popiežiai visada duodami interviu sakytų tik dalykus, kurių malonu klausytis, juk tai nebūtų rimta priežastis likti Bažnyčioje.

O kas būtų rimta priežastis? Popiežius Benediktas XVI kadaise rašė: „Aš esu Bažnyčioje, nes tikiu (…) kad būti su Juo [Dievu] aš galiu tik būdamas su Jo Bažnyčia.“ Tai vienintelė svari priežastis likti Bažnyčioje. Jokie popiežiaus pasisakymai per jokius interviu negali to pakeisti – iš šio taško žiūrint, jie tėra absoliučiai antraeilis dalykas, kad ir kaip skaudu būtų juos girdėti.

Tad, jeigu nejaučiate džiaugsmo, kad „bažnytininkai susimovė“, o nuoširdų liūdesį ar gėdą dėl mažų mažiausiai dviprasmiškų popiežiaus žodžių apie karą, turbūt dabar labiau nei bet kada prasminga sakyti: „Dieve, meldžiu, duok visų reikalingų malonių popiežiui Pranciškui.“