2021 06 22

Linas Leonas Katinas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Liną Leoną Katiną prisimenant. „Tikiu reinkarnacija, bet ir Kristumi. Man tai dera, vidinio konflikto nejaučiu.“

Dailininkas Linas Leonas Katinas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„O kas yra tapyba? – pristatydamas savo parodą „Raudona krisdama virsta balta“ 2020 m. Nacionalinėje dailės galerijoje kalbėjo dailininkas Linas Leonas Katinas (1941–2020). – Aš jums pasakysiu: kuo toliau, tuo man yra neaiškiau. Nežinau… Tai tikrai ne rojus, ne dangus, ne debesėliai – tai reikalauja iš tavęs išsiploti iki batų raištelių. Ir labiausiai, man atrodo, tapybai kenkia poza – gal tai toks baleto terminas. Ji turi būti gyva, o tai visiškai neįmanoma…“

Šmaikštumo, subtilaus humoro ir vidinės laisvės jausmo nestokojusiam dailininkui Linui Leonui Katinui, kaip jį yra pavadinęs dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius – kosmologui, kurio paveikslai stipriai veikia žmogų savo plastine sąranga ir žadinamomis kultūrinėmis asociacijomis, 2021 m. birželio 22-ąją būtų sukakę 80-dešimt. Deja, likus visai nedaug iki gražaus jubiliejaus dailininkas iškeliavo anapilin.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas L. L. Katinas garsus savo nenuspėjamumu. Tapytojo kūryboje dera budizmo kultūra ir krikščionybė, Rytų ir Vakarų civilizacijos, liaudies meno koloristika ir abstrakcijų kalba, o šalia įvairiausių piktogramų, hieroglifų ir citatų – konceptualaus meno elementai. 2016 m. interviu „Bernardinuose“ L. L. Katinas, Birutės Pankūnaitės paklaustas, kodėl nepuoselėja vientiso autorinio stiliaus ir pristato labai skirtingų meninių formų ieškojimus, lakoniškai atsakė: „Autorinis stilius bus kapinėse. Jis man visiškai nerūpi ir niekada nerūpėjo. Muzikoje galima groti baroką, o jeigu reikia – ir roką. Bet reikia groti gerai. Daugiau nieko nereikia. „Gerai“ ir yra sunkiausia.“

Kaip suprato, kad jo vieta tapyboje, dailininkas L. L. Katinas yra iškalbingai papasakojęs 1988 m. A. Andriuškevičiui (knygoje „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“, sud. A. Andriuškevičius, Vilnius: VDA leidykla, 1998 m.).:

„Kodėl atnešė į tapybą? Taigi minėtų chorų laikais mest architekto profesiją ir „imtis“ tapybos buvo gan paprasta: susidarė klaidinantis įspūdis, kad būt tikru „dailininku-poetu“ vieni niekai – reikia tik šiek tiek sąžinės, nes apkabinėti premijomis-medaliais telegrafiniai laureatai vis dėlto buvo apgailėtini. Karalius visą laiką nuogas. Tai viena. Antra – mačiau, kaip buvo spardomas „tautų draugystės“ vardu mano tėvas. Mačiau labai iš arti, bjauriai ryškiai jo beprasmius pasidavimus, lūžius, po to – žvėriškus šuolius į laisvą tapybą. Ir vėl iš pradžių. Kentėjom? Gėdijausi; aštriausiai, be gailesčio bardavomės už donkichotišką tiesą. Gal tai ir kerštas – veržimasis į tą patį kruviną kultūros lauką.

Kita. Keistą – visai religinį – jausmą jutau ir dabar juntu Lietuvos audiniams. Man vaidenasi, jog ten, pas bobutes, liko paslėptos spalvos paslaptys. Audinių menas iki prieškario gyvavo savarankiškai, be kursų, tiesiogine amžina linija mama–dukra. Liko net be bažnyčios įtakos, ko nepasakysi apie skulptūrą, grafiką. Stulbinanti konstrukcija ir spalva, prasmukusi pro amžius. Žiūrėdavau į lovatieses kaip į altorių. Neklydau – kaip vėliavos. Tos kelionės po kaimus ne menkesnė akademija. Ryšys kiaurai pasaulį ornamento transatlantiniu kabeliu: Lietuva – Meksika – Togas – Japonija. Be suvokiamos ribos. Begalybė – rami, negąsdinanti. Vilniaus architektūros studijos netilpo vien raudonojo vyno stiklinėj (tada skanaus ir pigaus): pasisekė net – išvengiau bendro tapybos liaudmeistrių konvejerio.

Galų gale – nežinau, bet vaikystėje tikrai nebuvau genijus. O ir būt genijais 1945 m. buvo visai ne madoj. Menu, prie Kalvarijų turgaus pūsdavom prezervatyvus, nes rausvų balionų, atrodo, gamino dar per mažai. Vėliau jų pakako. Tėvai irgi rūpinosi, kad baigčiau pūtęs ir turėčiau profesiją: „Kur būsi – neprapulsi.“ Nuo medicinos išsisukau, tėvų nusivylimui, įsiveržiau į architektūros fakultetą. Ten radau keletą dorų dėstytojų, dorų draugų. Suprantu, kad tais laikais tai buvo man dar viena Likimo dovana, nes architektūros fakulteto intelekto lygis buvo neabejotinai aukščiausias institute. Savišvietai kelias nebuvo rožėmis klotas, bet jis buvo.

Visur man pragariškai sekėsi – neįtikimiausiose vietose, krizėse sutikdavau dorų žmonių. Nes gimiau gi aš pirmą karo dieną bombarduojamam Radviliškyje, per vežimus, pokario košę ir t. t. – likau. Ir tiek. Kodėl sekės taip – suvokt negaliu, bet tiems žmonėms, tik jiems, esu neatlyginamai „skolnas“.“

Dailininkas Linas Leonas Katinas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Portretas.
Dailininkas Linas Leonas Katinas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Dailininkas Linas Leonas Katinas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Minint dailininko Lino Katino 80-ąjį jubiliejų, skaitykite ištrauką iš dr. Simonos Skaisgirytės-Makselienės sudarytos knygos „Linas Katinas. Ieškau, bet tikiu nerast…“ (Vilnius: Vilniaus aukciono biblioteka, 2018 m.).

Linas Katinas apie budistinio kelio paieškas

Aš pradėjau ieškot Dievo. Na, kai subrendau. Pradėjau ieškot knygose. Ir man buvo didžiulė staigmena, kad Ulan Udė yra šaltinis, prie kurio man pavyko atsigerti. Gėriau, kiek norėjau.

Mano didžiausias atradimas – Bidija Dandaronas ir jo kompanija. Susipažinom 1971–1972 metais. Perskaičiau tonas įvairios rytietiškos literatūros, kurią man iš Amerikos siuntė Tornau giminė. Tai sutapo su hipių judėjimu.

Jurijus Rerichas, Nikolajaus brolis, buvo aukščiausios klasės tibetologas, sanskritologas. Jis atsikraustė į Maskvą ir man pavyko susipažinti su jo ratu. Oktiabrina Volkova – Maskvos universiteto Tibeto ir sanskrito kalbos dėstytoja, kurią išmetė iš darbo (70-aisiais), kadangi ji buvo pasirašiusi po kažkokiu Rostropovičiaus raštu. Kai Bidija išėjo iš lagerio, apsigyveno pas Oktiabrinos draugus ir taip nutiko, kad jis susipažino su Natali Klimanskiene. Jis buvo tik ką iš lagerio, ir, kaip ir dera, prarado galvą. Visiškai. Ir taip išėjo knyga ,,26 laiškai apie meilę ir budizmą“. Dandaronas Buriatijoje buvo labai gerbiamas kaip budizmo, konkrečiai tantristinio budizmo atšakos, dvasinis vadovas; pas jį patekti buvo labai sunku. Jis gyveno ir Maskvoje, ir Buriatijoje. Dandaronas per pirmą savo įkalinimą susidraugavo su iš Lietuvos ištremtais profesoriais Vosylium Sezemanu ir Levu Karsavinu, kurie buvo tam pačiam lagery. Sovietiniai lageriai. Taigi, į vieną lagerį pakliūna mano būsimas budizmo mokytojas, Sezemanas ir Karsavinas.

Iš pokalbių su Oktiabrina aš supratau, kad norint gilintis į budizmą, reikalingas gyvas žmogus, tradicijos perdavėjas, mokytojas, ir man nebūtina grūstis į Indiją, o reikia sutikti Dandaroną. Natali Klimanskienė buvo Sezemano augintinė. Susivokiau, kad Dandarono meilę Natali aš pažįstu, mat mes augome kartu toje pačioje Krokuvos gatvėje. Natali grįžo į Lietuvą ir ištekėjo už kito, tuom viskas buvo paslėpta. Dabar jai 90, su ja pabendrauju. Po ilgų abejonių ji publikavo tuos Dandarono laiškus jai. Tai unikalūs tekstai, apie meilę ir budizmą. Iš esmės tai yra budizmo kvintesencija. Tuos laiškus aš čiupinėjau.

Kokie unikalūs susikirtimai: Sezemanas, lageriai, Dandaronas, kaimynė Natali… Pati Natali budizmu nesidomėjo, mokytojo neieškojo.

Didžiulių pastangų dėka ir per įvairius nuotykius 1971 m. aš atsidūriau Ulan Udė. Vienas. Šaltis minus 40. Buriatus aš pamilau iš karto. Turėjau Bidijos Dandarono dukterėčios Nadios telefoną. Skambinu Nadiai, ji klausia: „O tu kas“ Sakau savo vardą. O toje kompanijoje jau buvo estas panašiu vardu. Klausia: „Ko nori?“ Atsakiau: „Noriu užeiti pas jus.“ Ji sudejavo: „Na, jeigu reikia, tai užeik.“ Nadia buvo muzikos mokytoja. Atėjau. „Sėsk“, – sako. Ant tokios tachtos-lovos. Sakau: „Atvažiavau tantrinio įšventinimo.“ Atsakė: „Nu da… Pažiūrėk, kas čia.“ Žiūriu – šimtasiūlė. Sako: „Tu sėdi šalia Dandarono rūbų.“ Man užėmė žadą. Pasakoja: „Atsiuntė iš kalėjimo. Jis ten mirė, prieš tris dienas.“ O aš žinojau jo bendražygį Sirenžap Gatabon, kuris irgi buvo, kaip visi lamos, atsėdėjęs dešimt metų ir kuris buvo tantros mokytojas. To tantrizmo bijojo net buriatai, ten budizmo atšakų daugiau negu pirštų. Tantristų privengė net vietiniai. Bet ta tradicija ten buvo gyva, aš pataikiau ant arterijos, bet tai buvo vėlgi eilinis atsitiktinumas, visiškas.

O Nadios vyras, įsivaizduokit, buvo partijos sekretorius. Nadia sako: „Tau sekasi, nes šiandien sužinojau, kad Gatabonas yra Ulan Udė. Važiuojam.“ O miestas didžiulis, gatvės neasfaltuotos. Nuvažiuojam į Udė pakraštį, kuris vadinosi Šiškovka. Nadia turėjo aukščiausią statusą vadinamoj tantristinėj sankchoj [sankcha – tantristinė bendruomenė]. Gatabonui buvo apie 70 metų. Ko jam reikia? – Zhud [tantristinis įšventinimas]. Buriatai nustebo – atsigrūdo kažkoks iš tolybių, kuriam reikia to zhud. Bet jeigu reikia, tai reikia. Ir aš randu Sirenžap Gatabon tokioj aplūžusioj trobelėj. Vienintelė vertybė, kurią turėjau – mano vestuvinis žiedas, aš jį nusimoviau ir duodu jam. Klausia: „Ko tau reikia?“ Sakau: Tantrik zhud. Pas mokytoją reikia ateiti su auksu. „Gerai“, – sako. Paėmė tibetietiškus tekstus, paskaitė ir su jais man per galvą sušėrė. Sako: „Imk ir perrašinėk.“ Ir aš kelias dienas juos perrašinėjau. Davė kažkokio popieriaus, plunksną ir tušo. Ir aš ramiausiai pradėjau perrašinėti, tas tęsėsi 3–4 dienas, ir man iš karto atsivėrė visų buriatų širdys, aš jau priklausiau jiems, kaip ir jie man. Tai visuomenei – tantrik.

Susipažinau su ten gyvenančiais ukrainiečiais, rusais, kurie buvo Dandarono mokiniai. Ir tas bendravimas tęsiasi iki šiol. Jie važinėdavo pas mane į Labanorą – visa buriatų šeimyna, kuo aš negyvai priblokšdavau vietinius (vietinė lietuvė audėja klausė: „Katinėli, iš kur tu juos ištraukei? Taigi anys be akių“). Ko aš ten išmokau? Absoliuto suvokimo, jeigu tai įmanoma. Grįžau pro Maskvą. Sustojau pas Oktiabriną. Ji vienintelį klausimą uždavė: „Gavai?“ Atsakiau: „Gavau.“ Sako: „Sėsk.“ Žinojo, kad labai mėgstu raudoną vyną. Mane vadino broliu: „Va čia tai brolis.“

Tantristiniai mokytojai turi visą laiką judėti, turi nuolat eiti, važiuoti. Gatabonas mane vedžiodavosi po buriatų šeimas, jie į mane žiūrėjo pasišiaušusiais plaukais. Buriatai bendraudavo šeimomis. Pas Gataboną per pirmą kelionę prabuvau savaitę, po to buvo dar keli važiavimai jau į jo kaimą Uldurga. Ten nuvilkau pusantro metro aukščio šakotį, buriatai buvo pritrenkti. Tas „bankuchenas“ visiškai atitiko jų mąstymą, jie jį priėmė kaip išminties kalną, visiškai realiai, jie nesistebėjo. Pas mokytoją kažkoks tai Linas atvilko. Ir Gatabonas atpjaudavo ir visam klanui dalino tą „bankucheną“. O jie juokdavosi, rodydavo į mane ir sakydavo: Matai, uchionnyj. O lauke minus 40. Bet saulė šviečia. Mane apgyvendino tipinėj Sibiro trobelėj. Ir toks buriatas sako: „Iš čia paskutiniai lietuviai iš tremties išvažiavo prieš 12 metų, o tu vėl čia.“

Kai mokytojas duoda mokiniui įšventinimus, jis prisiima klaikią atsakomybę. Kaip ir mokinys. Praktiškai viskas.

Su buriatais nuolat bendravau, dažnai važinėdavau į kaimą, kur jaučiausi nepaprastai gerai. Paskutinį sykį buvau, kai jau pradėjo byrėti SSSR.

Lietuvoje sukūriau Sankchą (Budistinį institutą). Rinkdavomės kas savaitę ir skaitydavom šventus tekstus (sogšod) – tai aš, tai Antanas Danielius, tai mano žmona Kristina (bijau daugiau ir vardinti). Tekstus skaitydavom ir Labanoro miške. Vaikai krūmuose gulėjo ir viską girdėjo. Į mūsų lietuvišką Sankchą jau ir patys buriatai atvažiuodavo. Buvo apstulbę, kad Lietuvoje lankėsi Dalai Lama.

Sužinojau, kad atvyksta Dalai Lama. Apsistoja svečių namuose Žvėryne. Su draugu Antanu Danielium, pasiėmę savo šeimas, visi laukėm. Atvažiuoja Dalai Lamos kortežas. O mes su Antanu laikome baltus ilgus šilkinius šalikus. Dalai Lama mus apkabino, laimino, mes trumpai pabendravom. „Jūs tokia maža šalis, sugriovėt tokį žvėrį“, – sakė Dalai Lama. Viską nufilmavo Šeputis.

Į Lietuvą apie 1975 m. atvažiavo JAV lietuviai, toks Tilius, ir kai pas mane pamatė Tibeto tankas, jo akys iššoko. Čia, Lietuvoj, yra tantristų? Jis pats tuo domėjosi.

Lietuviška Sankcha pakvietė artimą Dalai Lamos draugą Namkchai Norbu, kad jis pravestų mokymus. Kalbėjo apie budizmo įvairiapusiškumą.

Sigitui Gedai daviau paskaityti „Mysli budista“. Jis pasakė tiesiai: „Įdomu, bet aš lieku su krikščionybe.“ O buriatai man aiškino, kad Buda, Jėzus, Mahometas buvo viena šeima, tik vieni ėjo į Rytus, kiti į Vakarus, treti į Šiaurę.

Tikiu reinkarnacija, bet ir Kristumi. Man tai dera, vidinio konflikto nejaučiu.

Šiek tiek pamenu pokario Vilniaus griuvėsius. Juose slankioja iš karo-velnio nagų Likimo-Atsitiktinumo išplėšti žmonės. Pilkai juodi. Ir vėl deda plytą ant plytos.

Praeina vėl vos ne pusė amžiaus, kai 1988 m. suvokiam, kad tas velnias nepasitraukė, kad tapo perregimas, kad buvo. Rėkiame. Ir taip visa Lietuvos istorija panašiu žingsniu – pirmyn ir atgal – kas pusamžis, kas karta.

Naikintas žodis, spalva, garsas.

Velnio vardą miniu ne kaip poetinį įvaizdį, bet kaip matytą tikrą Dievų negatyvą kultūrinėj kinofikacijoje.

Žaibas tvojo 1988 m. vasarą į aprūkusią Tautos galvą – tik žaibas ir tegalėjo padėti: greitis ir šviesa. Kai laikas jau beprasmis.

Eunuchų chorai ant institutų-universitetų griuvėsių aptilo. Tauta, laikyta slieku, supjaustyta dalim: tremtiniai – čiabuviai – pabėgeliai, besiraičiusi dalelėmis kas sau, pasirodė žalčiu, jungiasi vėl į žodį.

Mažai kas tikėjo, kad dievapjovių rankos pavargs pirmos, kad Dievų pakaks, ar liks nors pusė Dievo.

Linas Leonas Katinas, „Paukštis“ (1973 m., popierius, akvarelė, 48 x 36 cm). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Linas Leonas Katinas, „Ignalinos gandras“ (1988 m., drobė, aliejus, 130 x 80 cm). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Linas Leonas Katinas, „Kodėl nesidalini pipirais?“ (1990 m., drobė, aliejus, 89 x 115 cm). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Linas Leonas Katinas, „Dievai, ką ten veikiat?“ (1990 m., drobė, akrilas, 115 x 146 cm). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien