2020 06 13

Egidijus Musteikis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Lineika – tarpusavyje draugiškai sugyvenusių tautų kūrinys

Dr. A. Puodžiukas išlydi prof. P. Vasinauską į kelionę. 1975 m. Arklio muziejaus nuotrauka

Muziejininkų dienos proga buvo paskelbtas Lietuvos muziejų asociacijos projektas „Lietuvos muziejų fenomenai“. Ta proga Arklio muziejaus muziejininkai parengė dviejų minučių filmuotą medžiagą apie unikalų muziejaus eksponatą – aukštaitišką lineiką, su kuria 1975 m. profesorius Petras Vasinauskas, pasikinkęs bėrį, keliavo per Lietuvą ir vėliau įkūrė Arklio muziejų. Apie šį patogų ir praktišką vežimą verta papasakoti daugiau, negu leido dviejų minučių formatas.

Nuo seno aukštaičiai darbams atlikti ir į šventes važiuoti naudojo vežimus be lingių, vadinamus vežėčiomis. Su paprastomis vežėčiomis važiavo į malūną, parsiveždavo malkų ir atlikdavo kitus ūkinius darbus. Su gražiai nudažytomis vežėtėlėmis dardėjo į svečius, turgų ir bažnyčią. Po Pirmojo pasaulinio karo, atkūrus Lietuvos valstybę, suintensyvėjo žemės ūkis. Iš gatvinių kaimų ūkininkai kėlėsi į vienkiemius, su valstybės parama modernizavo savo ūkius. Atsirado daugiau reikalų, greitėjo gyvenimo tempas, kilo poreikis važiuojamųjų žirgų, greitesnių nei žemaitukai, ir patogesnių vežimų.

XX a. 3-ajame dešimtmetyje Rytų Lietuvoje, ypač Dusetų apylinkėse, pradėta formuoti greitesnių arklių veislė, senąjį žemaituką kryžminant su Orlovo ristūnu. Ši veislė šiandien vadinama stambiaisiais žemaitukais arba Rytų Lietuvos kinkomaisiais žirgais. Senąsias vežėčias pakeitė lengvesni vežimai su lingėmis – lineikos. 

Tarpukario Lietuvoje lineikomis garsėjo Kupiškio meistrai. Tada Kupiškis buvo savotiškas Aukštaitijos kinkomojo transporto centras. Kupiškyje lineikų gamybą organizavo žydas kalvis Leiba Blochas. Jis turėjo didžiulę kalvę, kurioje dirbo aštuoni samdyti kalviai ir medžio meistrai. Norint sėkmingai gaminti lineikas, reikėjo kooperuotis.

Vyriausiojo meistro L. Blocho užsakymu į Kupiškį medinius ratus pristatydavo Anykščių rajono Viešintų apylinkių račiai sentikiai. Linges nusipirkdavo ir atsiveždavo iš Latvijos. Metalines ašis ir medinius lineikų lopšius pasidarydavo patys meistrai ir per savaitę pagamindavo po aštuonias lineikas. Tada lineikas dažyti nugabendavo pas meistrą Petrą Gaidimauską. Kupiškio mieste P. Gaidimauskas turėjo dirbtuves ir buvo vadinamas „maliavojimo karaliumi. Dažytojas pats rūpinosi dažais ir laikė keturis mokinius, kuriems pirmiausia patikėdavo nudažyti ienas, ratus, vėliau jie išmokdavo tapyti šonus. Lineikas dažydavo vyšnine, ruda, kaštonine spalvomis, o šonus ir užpakalinę dalį pats meistras išgražindavo gėlėmis arba kitokiais paties sugalvotais raštais. Per visą tarpukario laikotarpį meistras nudažė apie 800 lineikų.

Kartais nudažytas lineikas užsakovai patys pasiimdavo iš dirbtuvių, bet dažniausiai jas tekdavo parduoti turguje. Vežamas lineikas sukabindavo į eilę po 4–5, jas tempdavo vienas arklys. Aukštaitijoje savotiški lineikų prekybos centrai buvo pačiame Kupiškyje, Linkuvoje (Pasvalio r.), Kamajuose (Rokiškio r.) rengiamuose prekymečiuose. Čia lineikų įsigydavo Kupiškio, Pasvalio, Pakruojo, Rokiškio, Anykščių, Molėtų, Ignalinos, Utenos rajonų gyventojai. Pirkėjų netrūko. Lineikų nusipirkti atvažiuodavo ir Latvijos ūkininkai. Gerai apkaustyta ir nudažyta lineika kainavo nuo 300 iki 400 litų, o ją turėti buvo pasiturinčio ūkininko reikalas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Lineikų gamyba yra lietuvių, žydų ir rusų sentikių darnaus bendravimo pavyzdys. Skirtingų tautų, kurios draugiškai tarpusavyje sugyveno, vieningai kūrė ir turtino savo valstybę. Kartu lineika simbolizuoja tvirtą ūkininką ir visą tarpukario Lietuvos teisingos žemės ūkio politikos bei paties žemės ūkio raidą.

Sugrįžti ir atkurti

Neatsitiktinai apsisprendęs keliauti per Lietuvą su arklio traukiamu vežimu prof. P. Vasinauskas, atvažiavęs į Anykščius pas bičiulį, Elmininkų bandymų stoties direktorių Antaną Puodžiuką, paprašė paieškoti aukštaitiškos lineikos. A. Puodžiukas prašymą įvykdė, ir profesorius keliavo su tokia lineika, kokia važinėjo visos Aukštaitijos ūkininkai. Sovietų veržimasis mechanizuoti visą žemės ūkį ir nebenaudoti arklių jėgos kaime jam atrodė barbariškas. „Praėjo 25 metai, arklių Lietuvoje liko tik šešta dalis, šorai ar dažyta lineika yra retenybė“, – dienoraštyje rašė profesorius. Pasak jo: „Atėjo paskutinis laikas išsaugoti senas ir puošnias važinėjimo priemones – lineikas, brikelius, važelius, balnus, šorus, skambučius, botagus, gūneles.“

Kelionė su archajiškais atributais ir nakvynė ne patogiame viešbutyje, o kluone ant šiaudų buvo sugrįžimas į praeitį, norint ją atkurti.  Oficialioji to meto valdžia profesoriaus P. Vasinausko kelionės nepalaikė, bet prie akcijos prisijungė keletas kultūros elito atstovų. Kelionė buvo įamžinta dokumentiniame Rimtauto Šilinio filme „Ar nuneši mane jauną“. Profesoriaus kelionė su arkliu ir jaudulį sukeliantis filmas vėliau paskatino panašias akcijas rengti jau kitus entuziastus. 

Geras pavyzdys visada įkvepia

Įkūrus muziejų,  kelionės su lineika tęsėsi toliau. Prof. P. Vasinauskas yra kurortinės žemdirbystės ir turizmo su arkliais pradininkas Lietuvoje.

Turistinė kelionė su žirgais į Pasvalį. 1980 m. Arklio muziejaus nuotrauka
Aukštaitišką lineiką traukė elitiniai Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai. 2008 m. Arklio muziejaus nuotrauka
Holokausto aukų atminimo vietoje. Rašė. Utenos r. 2009 m. Arklio muziejaus nuotrauka
Žemaitukų kinkiniai dunda iš Rumšiškių Liaudies buities muziejaus į Kaziuko mugę. 2016 m. Arklio muziejaus nuotrauka
Kinkinių išleistuvės Punske. 2018 m. Arklio muziejaus nuotrauka
Tradiciniai žemaitukų kinkiniai Vilniuje. 2015 m. Arklio muziejaus nuotrauka

1980 m. Veterinarijos akademijos studentai, pasikinkę arklius į keturis vežimus, su profesoriumi keliavo iš Niūronių į Pasvalį. „Lėtumas – turizmo pagrindas. Kai važiuoji lėtai, galva pailsi, šviesių minčių, gerų idėjų kyla, – įspūdžius aprašė profesorius. Štai dėl ko verta organizuoti keliones su arklių traukiamais vežimais. 1992 m. Arklio muziejui tapus Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus padaliniu, muziejaus direktoriaus Antano Verbicko iniciatyva buvo organizuojami žygiai su arklio traukiama lineika: 1996 m. profesoriaus P. Vasinausko 90 -ųjų gimimo metinių proga muziejininkai keliavo iš Vilniaus į Kauną, Babtus, Ukmergę, Niūronis, 2003 m., Arklio muziejaus įkūrimo 25-mečio proga, keliauta iš Kauno į Kėdainius, Dotnuvą, Ukmergę, Skiemonis, Anykščius, simboliškai aplankant vietas, kuriose gyveno ir dirbo P. Vasinauskas, 2008 m.,  muziejaus 30-mečio ir Lietuvos sunkiųjų veislinių arklių patvirtinimo 55-ųjų metinių proga muziejininkai su lineika dardėjo iš Pasvalio, iš prof. P. Vasinausko gimtosios sodybos, į Niūronis, pasikinkę elitinius Lietuvos sunkiuosius arklius, 2009 m., minint literato Pulgio Andriušio ir dailininko Šalomo Zelmanavičiaus kelionės su žemaituku po Vakarų Europą 80-ąsias metines, muziejininkai važiavo su stambiųjų žemaitukų traukiama lineika po Aukštaitiją iš P. Andriušio tėviškės Gaidžių kaimo Tauragnų seniūnijoje per Uteną, Rašėje holokausto vietoje pagerbdami žuvusiuosius, prisimindami dailininką Š. Zelmanavičių ir garsų lineikų meistrą L. Blochą, toliau judėjo per Vyžuonas, Debeikius, į Niūronis. 2013 m. visą savaitę keliavę poeto A. Baranausko keliu iš Anykščių į Vainutą Žemaitijoje simboliškai su aukštaitiška lineika muziejininkai šventiškai pradėjo žygį ir, su kitomis kultūros, turizmo įstaigomis, atidarė tų metų Anykščių rajono turistinį sezoną.                                

Tradicija gyva savo pasekėjais

Bendradarbiaudami su žemaitukų žirgelių veislės augintojais muziejininkai organizuoja tradicinių kinkinių žygius iš įvairių Lietuvos vietų į Niūronis, į etninės kultūros ir žirgų sporto šventę „Bėk bėk, žirgeli. Keliautojai, kaip ir prof. P. Vasinauskas, preciziškai laikosi senųjų kelionių tradicijų – važiuoja žemaitukais pakinkytais vežimais, būdingais etnografiniams regionams: aukštaitiškomis vežėčiomis, žemaitiškomis kurliandiškomis bričkomis, dzūkiškais dailiais koreliais. Pakinktai irgi autentiški: žemaitiški šorai, pavalkai su viržiais, aukštaičių pavalkai su lanku. Apranga taip pat senoviška: drobiniai marškiniai, burkos, auliniai batai.                  

2015 m. pirmasis tradicinių žemaitukų kinkinių žygis buvo organizuotas į Kaziuko mugę Vilniuje. Iškilmingai pravažiavę Vilniaus miestą, žygio dalyviai apsistojo Rotušės aikštėje, kur iš vežimų prekiavo atsivežtais muziejaus amatininkų pagamintais dirbiniais. Sukaupę daugiau patirties, kitais metais keturi žemaitukų kinkiniai su prekėmis keliavo iš Rumšiškių liaudies buities muziejaus per Semeliškių miestelį, Rudiškes, Užutrakį, į Vilnių. Tada labiausiai žemaitukų sugrįžimu į Kaziuką džiaugėsi mažieji Vilniaus gyventojai vaikai, kurie su iškinkytais iš vežimų žirgeliais galėjo pajoti.

Tradicinių žemaitukų kinkinių žygiai buvo tęsiami iš įvairių istorinių Lietuvos vietų: 2017 m. jau penki kinkiniai dardėjo iš Ruoščių kaimo Europos geografinio centro, 2018 m. iš Punsko miesto Lenkijoje, 2019 m. iš Luokės. Apie žemaitukų kinkinių žygius fotografas Vladas Ščiavinskas sukūrė fotopaveikslų parodą, kuri buvo eksponuojama daugelio mokyklų parodų salėse. Režisierius Paulius Stankevičius ir operatorius Jokūbas Miškinis sukūrė dokumentinį filmą „Kelionė kartu.

Šiais metais net ir COVID-19 pandemija nenuslopino žygeivių entuziazmo. Gegužės 30 d. aštuoni kinkiniai vienu metu pajudėjo iš Laukuvos (Šilalės r.) ir Valkininkų (Varėnos r.), per Ukmergę, Siesikus, Anykščius jie atvažiuos į Niūronis, kur dalyvaus amatininkų mugėje.

Arklio muziejaus ekspozicijoje pagarbiai stovinti aukštaitiška lineika – profesoriaus Petro Vasinausko kelionės su arkliu reliktas –  muziejininkus skatina nesustoti ir judėti pirmyn.