2021 12 13

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Žiūrėjimo ir skaitymo laikas

67 min.

Pokalbiai apie švietimą. Literatūra mokykloje: kur esame ir ko tikimės?

Pixabay.com nuotrauka

Naujos lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinės programos projektas specialistų skepsio sulaukė dar pavasarį, o didžiausią visuomenės pasipiktinimą sukėlė lapkritį pasirodęs juodraštis. Jame visi užsienio autoriai buvo išbraukti iš privalomųjų 11 ir 12 klasių autorių sąrašo. Šiandien programos rengimo komandą papildė nauji nariai, tad belieka viltis, jog galutinis programos variantas bus paremtas sveika nuovoka. Tačiau pagarsėjęs programos juodraštis yra veikiau ligos simptomas nei izoliuota problema. Todėl verta kelti bendresnius klausimus apie tai, kaip vertiname pasaulinę ir lietuvių literatūrą, kokį vaidmenį literatūra turi vaidinti ugdymo procese ir kokia yra tikroji jos vertė.

W. Shakespeare‘as – J. Radvano kontekstas?

Vilniaus universiteto literatūrologė dr. Jurgita Katkuvienė teigia, kad svarstyti apie lietuvių literatūrą be pasaulinės literatūros yra tiesiog neįmanoma. Juk pasaulinė literatūra vienu ar kitu būdu yra įsišaknijusi mūsų kultūros tekstuose ir mintyse.

„Negali būti taip, kad dėstydami literatūrą mokykloje negrįžtume prie pasaulinės literatūros autorių. Pristatant Metus turi pasakyti, kad jie parašyti hegzametru, o pasakius tai, jau atsiranda antikinės literatūros prošvaistė; lygiai taip pat skaitydami Joną Meką aptinkame Dantės Pragaro citatą“, – teigia literatūrologė.

Pasak J. Katkuvienės, svarbu atkreipti dėmesį, kaip pristatomas lietuvių ir pasaulinės literatūros santykis. Reikia, kad mokinė (-ys) suprastų, jog prieiti prie teksto galima iš abiejų pusių, ir pasaulinė literatūra nėra svarbi tik kaip lietuvių literatūros kontekstas.

Dr. Jurgita Katkuvienė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Vilniaus Užupio gimnazijos lituanistas bei naujosios programos rengimo komandos narys Alius Avčininkas taip pat atkreipia dėmesį, kad, kalbant apie literatūrą mokykloje, apskritai nevertėtų skaidyti jos į lietuvių ir pasaulinę.

„Nesinorėtų, kad Shakespeare‘as programoje atsidurtų lyg tarp kitko, kaip kontekstas Radvanui. Mes imame temą, pavyzdžiui, romantizmą ir matome, viena vertus, Melville‘io Moby-Dick‘ą, kita vertus, Anykščių šilelį, tarp kurių tik kelerių metų skirtumas. Tuomet galime matyti du skirtingus, bet tai pačiai literatūros epochai priklausančius kūrinius ir galvoti, kodėl vienas autorius rašė vienaip, o kitas – kitaip. Kai turi su kuo palyginti, mokinys supranta, kodėl Baranauskas rašė būtent apie tai, iš kur kyla turinys ir kūrinio problematika. O pasakyk mokiniui, kad lietuviškasis romantizmas yra vien tautiškai angažuotas, ir jam atrodys, jog lietuvių literatūra amžinai verkia. Be distancijos neįmanoma pamatyti lietuvių literatūros mokymo paradigmos. Jei būname tik burbule, tai ir esame amžinai graudulingos būsenos“, – aiškina mokytojas.

Vis dėlto į diskusijas apie atskirą užsienio literatūros discipliną mokytojas žvelgia atsargiai ir atkreipia dėmesį į praktinę problemą: „Jei norime įtraukti naują discipliną, turime kažko atsisakyti. Nė vieno ar kito dalyko mokytojas su tuo nesutiks. Todėl šią problemą turime spręsti kompleksiškai, nes, jei tiesiog prikrausime visko, mokytis kokybiškai bus tiesiog neįmanoma.“

Alius Avčininkas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Vienas iš galimų būdų, kaip į mokymosi procesą įtraukti daugiau pasaulinės literatūros – skaityti ją originalo kalba per užsienio kalbų pamokas. Atrodo neproporcinga tai, kad turime lietuvių kalbos ir literatūros, tačiau anglų ar kitos užsienio kalbos pamokas.

Alius Avčininkas iš esmės pritaria, kad keldami grožinio teksto skaitymo užsienio kalba kompetencijos reikalavimus galėtume pristatyti dalį pasaulinės literatūros per užsienio kalbos pamokas. Tačiau čia vėlgi iškyla praktinė problema – vargu ar mokiniai gali būti pajėgūs skaityti literatūros klasiką, tarkime, antra užsienio kalba, kurios mokytis pradedama santykinai vėlai ir kuriai neskiriama daug dėmesio.

Pasak dr. Jurgitos Katkuvienės, vis dėlto verta permąstyti, kaip mes mokome kalbos ir ar nevertėtų turėti anglų, prancūzų (ar kitos užsienio) kalbos ir literatūros pamokų. Mat dabartinėse europinėse kalbos dėstymo gairėse kaip tik krypstama prie kalbos mokymo per literatūrą, skirtingų žanrų pažinimą. Kita vertus, literatūra mūsų kultūroje cirkuliuoja ne tik originalo kalba, bet ir per vertimus. Ir mums konkretus autorius yra svarbus ne tik savo originaliu, bet ir verstiniu pavidalu, kuris nusėda mūsų kultūrinėje sąmonėje. Tad veikiausiai idealus variantas būtų skaityti, tarkime, Shakespeare‘ą per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, tačiau vyresnėse klasėse susipažinti su dalimi jo kūrinių originalo kalba.

Pixabay.com nuotrauka

Lietuvių kalbos mokytojas – literatas, istorikas, dailėtyrininkas ir muzikologas viename?

Viena iš problemų, kodėl mokykloje abipusiai nukenčia tiek humanitarinių mokslų, tiek lituanistikos mokymas – tradicija humanitarinius mokslus susieti išskirtinai su lituanistika. Tuomet per lietuvių kalbos pamokas mokytojas yra įpareigotas dėstyti kultūros istoriją, itin daug dėmesio skirti kontekstui taip ir nepereinant prie pačios literatūros.

A. Avčininkas stebisi, kad prie lietuvių kalbos ir literatūros priduriama dar kultūros programa, nes dažnai literatūra mokykloje iš meno kūrinio virsta tik sociokultūriniu reiškiniu, istorinio, kultūrinio konteksto iliustracija. Kūrinys yra suprimityvinamas, jo kalbinis vaidmuo, estetinė funkcija lieka nepastebėti.

J. Katkuvienė taip pat kelia laiko, skirto nagrinėti literatūrai, paskirstymo klausimą. Šiandien programose yra daug kultūrinių asmenybių, tekstų, kurie nėra tiesiogiai susiję su literatūros lauku. Pavyzdžiui, filosofai. Labai svarbu, kad mokykloje vaikas susipažintų su filosofijos pradmenimis, tačiau klausimas, ar tai turėtų vykti per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas. Panašiai yra su istoriniais, dailės tekstais. „Poreikis viską sugrūsti į vieną vietą kelia didžiulę įtampą ir galiausiai tiek literatūra, tiek kultūra nebetenka savo žavesio“, – sako literatūrologė.

Čia neišvengiamai iškyla integruoto mokymo, skirtingų disciplinų programų derinimo klausimas. Galbūt metas per literatūrą susipažįstant su antikos mitais per dailę analizuoti Bruegelio vyresniojo Peizažą su Ikaro kryčiu? Tačiau, pasak A. Avčininko, patirtis rodo, kad tai nors ir puikus, tačiau bent dabar vargiai įgyvendinamas konceptas. Mat kuriant programą turėtų būti peržiūrėtos ir kitų dalykų programos, siekiant įgyvendinti integruoto mokymo konceptą negalima tik pritempti paskirų dalykų integruotumo.

Pieter Bruegel de Oude, „De val van Icarus“ (XVI a. pabaiga). Belgijos karališkojo dailės muziejaus eksponatas. „Wikimedia Commons“ / Botaurus nuotrauka

Literatūra – tautiškumo tarnaitė?

„Pilietiškumo kompetencija“ – taip lietuvių kalbos ir literatūros programoje įvardijamas vienas iš siekių. Tautiškumo, pilietiškumo ugdymas visuomenėje jau ne vienus metus kelia nemenkų ginčų, o literatūros ekspertų dažnai yra sutinkamas su šypsena.

„Dabar yra susidaręs įspūdis, kad lietuvių literatūros programa yra kreipiama viena linkme. Tarsi daugiau nieko nebūtų. Net jei tai tik įspūdis, akivaizdu, kad tai yra problema. Tai mato tėvai, vaikai, studentai ir, veikiausiai, mokytojai. Jei tai iškyla kaip problema, negalima į tai nekreipti dėmesio. Literatūra neprasideda ir nesibaigia tautine savimone. Mes labai nukenčiame tai nutylėdami. Manau, tai yra vertybinė problema. Aš nelaikau pilietiškumo ir tautinio išsiugdymo viena iš pagrindinių kompetencijų. Sąmoningo piliečio pozicija gimsta iš įprasto literatūros dėstymo, skaitytojo kompetencijos ugdymo“, – sako dr. Jurgita Katkuvienė.

Aliaus Avčininko nuomone, blogai yra ne tautiškumas savaime, o vienakryptis literatūros perskaitymas. Toks skaitymas atstumia nuo literatūros, nes tautiškai angažuota literatūra nebūtinai yra aktuali šiuolaikiniam žmogui. Mokytojas teigia: „Literatūra tampa indoktrinavimo priemone. Mokiniui reikia sudaryti sąlygas remtis įvairiomis literatūrinėmis, kultūrinėmis patirtimis ir pasiimti tai, kas jo tapatybei yra svarbu. Mokinys formuoja savitą santykį su savo tauta, kultūra ir pasauliu. Bandant primygtinai įauginti mokinį į tautinę kultūrą išeina atvirkščias rezultatas. Apskritai yra nusikaltimas tiek iš literatūros, tiek iš bet kokio meno kūrinio padaryti priemonę.

„Kiek skaičiau tyrimų, susijusių su ugdymo turiniu ir jo ideologizavimu, jie pabrėžia, kad vieno aspekto iškėlimas eliminuoja kitas temas ir problemas. Tarkime, moters padėties visuomenėje, socialinės neteisybės – daugybė problemų tampa antraeilės, trečiaeilės. Tarsi lietuvių literatūra apie tai nekalba ir jai svarbiausia tauta. Aš nepritariu vienakrypčiam meno supratimui, literatūros mokymui. Taip iš esmės negali būti“, – sako mokytojas.

Portretas su skarele.
Žemaitė. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Kanonas – tai, kas svarbu man?

Vienas iš esminių nesutarimų objektų svarstant, koks turėtų būti literatūros pamokų turinys, yra kanono klausimas. Juk ir pasipiktinimas kilęs dėl užsienio autorių išbraukimo iš esmės yra nesutarimas dėl kanono, su kuriuo mokyklą Lietuvoje baigęs mokinys turi būti susipažinęs.

Dr. Jurgita Katkuvienė pabrėžia, kad šiandieniai tyrimai aiškiai parodo kanono dinamiškumą. Tokia yra kultūros ir literatūros prigimtis – atrasti naujų tekstų, juos naujai interpretuoti. „Kalbant apie literatūros dėstymą mokykloje, natūralu, kad yra tam tikra ašis, apie kurią sukasi literatūros istorija. Tam tikri tekstai neišvengiamai bus kanoniniai, ypač kalbant apie tolimesnę praeitį. Tačiau artėjant prie šiandienos, nuo XX a. kanoniškumo klausimas darosi problemiškas, nes tekstų laukas plečiasi, aktualizuojasi. O XXI a. literatūros laukas yra dar gyvesnis. Čia į kanonizavimą jau žiūriu įtariai. Veikiau reikėtų kalbėti apie orientyrus. Kanoniškumas ir dinamiškumas yra suderinami – tam tikrų tekstų mes neišvengsime, bet aš nematau prasmės pateikti griežtą sąrašą iki pat XXI a. Beje, kaip tik šiuolaikinės literatūros žaidimų, provokacijų, permąstymų labai trūksta“, – sako literatūrologė.

Kanono klausimas iškelia dar vieną problemą – norint įtraukti kuo daugiau tekstų, mokiniai dažnai supažindinami tik su fragmentais, bet neskaito tekstų nuosekliai. O juk tekstas visų pirma yra nuoseklus, visuminis audinys (lot. textus).

„Man toks iškarpėlių skaitymas yra trupinių rankiojimas, kuris nieko neduoda, – sako A. Avčininkas, – ypač, kai šiandien kalbame apie kompetencijas ir gebėjimą, apie tai, ar mokinys po tam tikro laiko geba ką nors atlikti, rasti vietą gyvenime. Kūrinys kaip visuma ugdo emociškai, intelektualiai, su juo galima kurti asmeninį santykį. O susipažinti mokinys gali ir savarankiškai internete – efektas bus tas pats. Aišku, aš neneigiu žinojimo, būtinybės išmanyti įrankius, kaip prieiti prie kūrinio. Tačiau supažindinimas savaime nėra vertingas. Mokinio tikrovė nepasikeis, jei pasakysiu, kad buvo Dionizas Poška. Kas iš to? Jei nenumatome kito žingsnio, ką darome su pažinimu, savaime jis tėra etiketė.“

Tiesa, pasak Jurgitos Katkuvienės, nereikia bijoti tam tikro supažindinimo. Mat yra kūrinių, kuriuos mokykloje perskaityti sunku vien dėl kompetencijų trūkumo, bet žinoti išsilavinusiam žmogui reikia. Tačiau būtina skaityti ir visus tekstus, nes viso literatūrinio teksto skaitymas ugdo tokias kompetencijas kaip skaitymo, teksto perpratimo, gebėjimo užduoti klausimus. Šios kompetencijos yra vienas svarbiausių literatūros mokymo tikslų. Pasak J. Katkuvienės, šiandien jaunas, į universitetą atėjęs žmogus dažnai stokoja gebėjimo suvokti tekstą kaip visumą. Literatūros pamokose kaip tik ir galima ugdyti šį gebėjimą.

Diskusija apie literatūrą mokykloje. Iš kairės į dešinę: Bernardinai.lt visuomenės temų redaktorius Simonas Baliukonis, lituanistas Alius Avčininkas, literatūrologė dr. Jurgita Katkuvienė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Mokytojas kūrybininkas ar mokytojas vykdytojas?

Tiek šiuolaikinės, taigi nestabilaus kanono, literatūros skaitymas, tiek būtinybė skaityti pilnus tekstus skatina iškelti mokytojo laisvės rinktis klausimą. Viena vertus, mokytojas yra tas, kuris geriausiai pažįsta savo mokinius, jų gebėjimus ir socialinį kontekstą, taigi galėtų parinkti tinkamų kūrinių atsižvelgdamas į konkrečią situaciją. Kita vertus, griežtesnės programos šalininkai baiminasi, kad, atsisakius privalomų kūrinių, dalis mokinių nesusipažintų su svarbiausiais.

Lituanistas A. Avčininkas į šį klausimą atsako vienareikšmiškai: „Aš esu linkęs suteikti šimtaprocentinę laisvę. Esu linkęs pasitikėti mokytoju, jo gebėjimu pritaikyti turinį mokiniams, orientuotis tiek konkrečiame, tiek bendrame Lietuvos, pasaulio kontekste. Daugiausia nurodyčiau gaires, sąrašą ir daugmaž, kiek iš sąrašo reiktų pasirinkti autorių. Į nuogąstavimą, kad mokytojai nemokės dirbti, atsakau paprastai – išmoks, neturės pasirinkimo ir išmoks. Jei matys, kad visiškai skęsta, blogiausiu atveju pasiims vadovėlį, tarsis su kolegomis, eis į seminarus, ieškos bendradarbių universitetuose ir galiausiai per tam tikrą laiką išaugs tiek pasitikėjimas, tiek įgūdžiai dirbti  laisvai. Nes jei visąlaik mokytojui nurodysime eilučių skaičių ir puslapį, tai jis ir bus tas, kuris laukia, kol jam bus paduota – labai patogu. Jei norime pokyčių, reikia truputėlį sudrebinti mokytojus. Aš pasitikiu lituanistais ir esu už visišką laisvę.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pasak J. Katkuvienės, reikia atkreipti dėmesį, kad mes keliame kūrybiškumo kompetencijos siekius mokiniams, tačiau ne mokytojams. Mokytojais reikia pasitikėti ir todėl, kad pasitikėjimas yra mūsų demokratinės visuomenės pagrindas. Ir jei mes patys nepropaguosime pasitikėjimo, tai jo ugdymas tebus muliažas. „Vaikai, jauni žmonės, jaučia tokį neatitikimą“, – tvirtina ji.

Literatūrologė pabrėžia: „Mokytojas turi domėtis naujausiais tiek šiuolaikinės, tiek senosios literatūros tyrimais, jis pats turi tobulėti. Gerai buvo pastebėta, kad dabar programa yra tarsi pamokos dėstymo juodraštis. Tada ir pačiam mokytojui yra nebeįdomu. Literatūros lauke norėčiau supurtyti tiek mokytojus, tiek mokinius, tiek kolegas ir save pačią. Nes pati literatūra mus purto ir to nereikia bijoti. Šiuolaikinio žmogaus pozicija ir yra visąlaik stovėti prieš iššūkį.“

Pamatinis klausimas 

Toliau svarstant apie literatūrą, apie tai, kokią literatūrą, kaip ir kada turi skaityti jaunas žmogus, Jurgita Katkuvienė apibendrina:

„Yra literatūra, kuri reikalauja tam tikrų kompetencijų. Tačiau kartais vaikams reikia duoti skaityti tekstus, kurių jie nesupranta. Nes literatūra nėra tai, ką tu turi iš karto suprasti. Skaitydamas literatūrą turi suprasti, kad yra kažkas, kas kūrinyje pasakoma ne tiesiogiai, bet tokiomis priemonėmis, kad tu jauti, jog byloja. Galbūt dabar nesuprasi iki galo, bet atrasi vėliau. Esu eksperimentavusi su vaikais ir matau, kad, pavyzdžiui, 5–6 klasėje vaikai labai gerai skaito kai kuriuos Radausko eilėraščius. Nes jis yra vizualiai labai pagavus. Jie ne viską supranta, bet sako, kad yra įdomu ir gražu. Tai jau yra pratinimas skaityti poeziją.

Reikia nebijoti. Pavyzdžiui, nebijoti šiuolaikiniam vaikui per slemą parodyti, kad literatūra yra žaidimas su kalba. Bet vėlgi visa tai yra kūrybinė mokytojo kompetencija – kaip prieiti prie vaiko, kaip sužadinti, kaip provokuoti. Literatūra turi provokuoti, ne visąlaik turi duoti atsakymus. Ji turi gluminti, gali netgi piktinti. Ir tuomet galima su vaikais kalbėti apie šiuos jausmus. Mums reikia sugrįžti prie mąstymo, kas yra literatūra ir ką mes norime padaryti su ja ir su šiuolaikiniu žmogumi.“