Literatūra, vaduojanti iš traumų. Nobelio premijos laureatės Annie Ernaux paskaita

Apimta pasididžiavimo ir laimės suvokiau, kad dviejų knygų, „Svetimo“ ir „Maištaujančio žmogaus“, palikusių man didžiulį įspūdį, autorius ką tik pelnė autoritetingiausią apdovanojimą. Tai, kad čia atsidūriau po 65 metų, man kelia didelę nuostabą ir dėkingumą. Nuostabą susidūrus su paslaptimi, kurią padovanojo gyvenimas ir rizikingas, vienatvei pasmerktas troškimas rašyti. Ir dėkingumą už tai, kad suteikėte man galimybę prisijungti prie Camus ir kitų rašytojų, gyvųjų ir mirusiųjų, kuriais taip žaviuosi, būrio.

Taip pat norėčiau padėkoti visų tų, kurių su mumis nėra, vardu. Tų vyrų ir moterų, kurie retsykiais dėl kokios nors priežasties mano knygose atgydavo, vėl kovodavo ir patirdavo pasididžiavimo jausmą. Apvainikuodami mano darbą, jūs skatinate mane dar veržliau siekti tikrumo ir tiesos, kuriais galėčiau pasidalinti.“

Švedijos akademija 2022 m. Nobelio literatūros premiją Annie Ernaux skyrė už drąsą ir klinikinį tikslumą, kuriuo ji atveria asmeninės atminties šaknis, susvetimėjimą ir kolektyvinius suvaržymus.

Kalbėdamas apie prancūzų rašytojos nuopelnus, Nobelio komitetas pabrėžė jos siekį praskleisti grožinės literatūros uždangą, ir tai A. Ernaux atvedė prie metodiško praeities rekonstravimo, prie bandymų rašyti „žalią“ prozą dienoraščio forma, kai fiksuojami tik išoriniai įvykiai. Savo kūryboje A. Ernaux nuosekliai ir iš įvairių žiūros taškų tyrinėja gyvenimą, paženklintą ryškių klasinių, kalbinių ir lyčių skirtybių. Jos kelias į pripažinimą buvo ilgas ir sudėtingas. Nobelio komitetas jos kūryboje išskyrė romanus „Vieta gyvenime“ (La Place, 1983 m.), „Moteris“ (Une Femme, 1987 m.), „Metai“ (Les Années, 2008 m.).

„Annie Ernaux akivaizdžiai tiki išlaisvinančia rašytojystės galia. Jos kūryba bekompromisė ir parašyta paprasta, švariai nugludinta kalba. Ir kai ji su didele drąsa ir klinikiniu tikslumu atveria klasinių išgyvenimų agoniją, aprašydama gėdą, pažeminimą, pavydą ar negebėjimą pamatyti, kas yra kas, ji pasiekia įstabias viršukalnes“, – skelbė Nobelio komitetas.

Nuo aštuntojo dešimtmečio A. Ernaux užima ypatingą vietą prancūzų literatūros padangėje, mat geba atskleisti ne tik individualius prisiminimus, bet ir jų subtilias sampynas su kolektyvine patirtimi. Visos A. Ernaux knygos autobiografinės, kurių kiekvienoje aprašoma asmeninė, visada skausminga ir net traumuojanti patirtis.

82-ejų rašytoja tapo 16-ąja iš prancūzų autorių ir 17-ąja moterimi rašytoja tarp prestižiškiausio literatūros apdovanojimo pasaulyje laureatų.

Lietuviškai 1994 m. vienu rinkiniu yra išleistos dvi A. Ernaux knygos: „Sustingusi moteris“ (La Femme gelée) ir „Vieta gyvenime“ (La Place).

Daugiau apie 2021-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatę Annie Ernaux ir jos kūrybą skaitykite publikacijoje „Knygos, kurios gydo moteris. Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux laboratorija“.

2022 m. Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux paskaita

Nuo ko gi pradėti? Šį klausimą sau kėliau dešimtis sykių žvelgdama į baltą lapą. Lyg man būtų reikėję rasti tą vienintelį sakinį, kuris atvertų duris knygos rašymui ir akimoju nuvytų visas abejones – tarytum raktas. Šiandien, kai nuslūgus pirminiam stuporui – „nejaugi man tai nutiko?“ – vėl susiduriu su šia situacija, mano vaizduotę sukausto augantis siaubas, apėmęs kaip ta pati būtinybė. Rasti sakinį, kuris suteiktų man laisvę ir tvirtybę kalbėti nesijaudinant – būnant ten, kur esu pakviesta šiandienos vakarą.

Šio sakinio man nereikia toli ieškoti. Jis akimirksniu randasi. Aiškus ir negailestingas. Lapidarijus. Nenuginčijamas. Jis buvo įrašytas prieš šešiasdešimt metų mano dienoraštyje. „Aš parašysiu, kad atkeršyčiau už savo padermę, J’écrirai pour venger ma race.“ Tai Rimbaud aimanos atgarsis: „Aš priklausau žemiausiai rasei per amžių amžius.“

Man buvo dvidešimt dveji. Studijavau provincijos literatūros fakultete kartu su merginomis ir vaikinais, kurių dauguma priklausė vietos buržuazijai. Kokia išdidi ir naivi buvau manydama, kad rašyti knygas, tapti rašytoja – paskutine eilėje tarp bežemių valstiečių, fabrikų darbininkų ir smulkių prekeivių, žmonių, niekinamų už manieras, akcentą, išsilavinimo stygių, bus pakankama priežastis atitaisyti socialinės klasinės nelygybės skriaudą. Kad individualybės pergalė gali ištrinti šimtmečius viešpatavimo ir skurdo, iliuziją, kurią gerais mokslais išsiugdžiau dar mokykloje. Kaip mano asmeninė sėkmė galėjo išpirkti patirtus pažeminimus ir nuoskaudas? Tada nekėliau sau šio klausimo. Dėl keleto pateisinamų priežasčių.

Nuo tada, kai išmokau skaityti, knygos tapo mano kompanjonėmis, skaitymas man buvo įprasta veikla grįžus iš mokyklos. Šį norą skatino mano motina, ji ir pati mėgdavo skaityti romanus per pertraukas, kai savo parduotuvėje aptarnavusi vieną pirkėją laukdavo kito. Ji pageidavo, kad verčiau skaityčiau, o ne siūčiau ar megzčiau. Knygų brangumas ir įtarumas, su kuriuo buvo į jas žvelgiama mano religinėje mokykloje, tik skatino didesnį susidomėjimą. „Don Kichotas“, „Guliverio kelionės“, „Džeinė Eir“, Grimmų ir Anderseno pasakos, „Deividas Koperfildas“, „Vėjo nublokšti“, vėliau „Vargdieniai“, „Rūstybės kekės“, „Šleikštulys“, „Svetimas“ – veikiau atsitiktinumas, o ne užduotys mokykloje lemdavo, ką man skaityti.

Šį įsipareigojimą, kaip pažadą rašyti, maitina tikėjimas, kuris jau tapo įsitikinimu, kad knyga gali paskatinti asmeninio gyvenimo pokyčius, padėti įveikti patirtų ir užslopintų išgyvenimų vienatvę ir suteikti galimybę į save pažvelgti naujai.

Pasirinkau studijuoti literatūrą todėl, kad likčiau su ja. Ji man tapo didžiausia vertybe iš visų kitų, netgi gyvenimo būdu, kuris skatino iš naujo pajusti savo vertę perskaičius Flaubert’o ar Virginios Woolf romanus ir tiesiog juos išgyventi. Literatūra man tapo savotišku žemynu, kurį nesąmoningai suvokiau kaip savo socialinės terpės priešpriešą. Ir rašymas man buvo ne kas kita kaip galimybė perkeisti realybę.

Ne poros ar trejeto leidyklų atsisakymas išleisti mano pirmąjį romaną – romaną, kurio vienintelis nuopelnas buvo naujos formos paieškos, – sukaustė mano norą ir pamynė išdidumą. Tai buvo gyvenimiškos situacijos, kai vyrų ir moterų padėtis visuomenėje smarkiai skyrėsi, kai vaidmenis lemdavo lytis, kai kontraceptinės priemonės buvo draudžiamos, o nėštumo nutraukimas buvo laikomas nusikaltimu. Santuoka, du vaikai, mokytojos darbas ir buities rūpesčiai vis labiau tolino mane nuo rašymo ir duoto pažado atkeršyti už savo padermę. Negalėjau Kafkos parabolės „Prieš įstatymą“ iš jo „Proceso“ skaityti nematydama joje savo pačios likimo vaizdinio – mirti taip ir neperžengus slenksčio durų, sukurtų specialiai man, knygos, kurią parašyti galėjau tik aš, link.

Bet visa tai neminint asmeninių ir istorinių aplinkybių. Tėvo mirtis – jis mirė po trijų dienų man grįžus namo atostogų, mokytojos darbas su mokiniais, priklausančiais tai pačiai klasei, kaip ir aš, per visą pasaulį vilnijantys protestai – visi šie dalykai grąžino mane neįsivaizduotais vingiuotais keliais atgal prie mano padermės ištakų, ir tai sukėlė norą rašyti apie šiuos dalykus dabar pat ir paslapčia. Šį kartą tai nebebuvo iliuzinis rašymas apie nieką, kaip dariau būdama dvidešimtmetė, dabar reikėjo įsisąmoninti tai, kas liko nutylėta užgniaužtoje atmintyje, ir iškelti į paviršių savo padermės gyvenimą. Rašyti suvokiant vidines ir išorines priežastis, privertusias mane atitolti nuo savo kilmės ištakų.

Pasirinkimas rašyti nėra savaime suprantamas dalykas. Tačiau tie, kurie kaip emigrantai jau nebešneka savo tėvų kalba, ir perbėgėliai iš vienos socialinės klasės į kitą, irgi nebešnekantys ankstesne kalba, išreiškiantys save jau visai kitais žodžiais, – šie žmonės susiduria su papildomomis kliūtimis. Dilema. Jiems iš tiesų sudėtinga, jiems net neįmanu rašyti įgyta, vyraujančia kalba, kurią išmoko valdyti ir kuria žavisi skaitydami literatūros kūrinius, viskuo, kas priklauso jų pirminiam pasauliui, sudarytam iš pojūčių ir žodžių, kurie apibūdina kasdienį gyvenimą, darbą, padėtį visuomenėje. Viena vertus, tai kalba, kuria jie išmoko įvardyti daiktus, su visu jai būdingu šiurkštumu, nutylėjimais, pavyzdžiui, kokia yra intymaus motinos ir sūnaus bendravimo kalba nuostabiame Albert’o Camus tekste „Tarp taip ir ne“.

Kita vertus, tai vaizdiniai keliančių susižavėjimą, interiorizuotų kūrinių, kurie atvėrė šį pirminį pasaulį ir kuriems jie jaučiasi skolingi už savo pakilimą; kuriuos jie netgi laikė savo tikrąja tėvyne. Tarp man artimų buvo Floubert’as, Proustas, Virginia Woolf. Ir nė vienas jų, kai vėl grįžau prie rašymo, niekuo man negalėjo padėti. Teko pamiršti „teisingą“ rašymą ir grakščius sakinius – būtent tokiais mokiau savo studentus rašyti – kad išraučiau, atskleisčiau ir suvokčiau trūkį savo pačios viduje. Įdomu, kad mane visiškai netikėtai ištiko kalbos triukšmas su pykčio ir pagiežos, netgi šiurkštumo proveržiais; tai buvo perteklinė, maišto kalba, kurią dažnai vartoja pažemintieji ir nuskriaustieji kaip vienintelį įmanomą atsaką į savo prisiminimus apie svetimo niekinimą, apie gėdą ir gėdą dėl gėdos.

Labai greitai kaip savaime suprantamas dalykas – savaime suprantamas iki tokio lygio, kad nė negalėjau įsivaizduoti kito atspirties taško, – mano socialinio lūžio istorijai įtvirtinti pasirodė esantis įvykis, kurį išgyvenau būdama studentė. Bjauri situacija, į kurią papuoliau. Prancūzijos valstybė tebesmerkė moteris už sprendimą pasidaryti nelegalų abortą pas gatvės akušerius. Ir aš panorau aprašyti viską, ką patyrė merginos kūnas; malonumo atradimą, periodus. Tokiu būdu ši pirmoji knyga, išleista 1974 metais, dar nė neturint minties apie tai, davė užuomazgas mano knygų temai, vienu metu ir socialinei, ir feministinei. Nuo tada atkeršyti už savo padermę ir savo lytį tapo viena ir tas pats.

Nei puikuodamasi, nei kuklindamasi manau, kad tai tam tikra prasme kolektyvinė pergalė. Savo pasididžiavimu dalijuosi su tais, kurie vienokiais ar kitokiais būdais siekia daugiau laisvės, lygybės ir orumo visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų lyties, odos spalvos ar kultūros.

Kaip galima mąstyti apie gyvenimą, tuo pat metu nemąstant apie rašytojystę? Nekeliant klausimo, ar rašymas sustiprina, ar griauna įprastą interiorizuotą įsivaizdavimą apie reiškinius ir daiktus? Argi maištingas rašymas savo žiaurumu ir pašaipomis neatspindėjo vyraujančių santykių? Skaitytojas, būdamas kultūriškai privilegijuotas, tokiu pat arogantišku ir atlaidžiu žvilgsniu kaip ir realiame gyvenime žiūrėdavo į knygos personažus. Todėl norėdama išvengti būtent tokio žvilgsnio, kuris, nukreiptas į mano tėvą, nes jo istoriją ketinau papasakoti, taptų nepakeliamas ir, kaip jaučiau, būtų išdavystė, sulig ketvirta savo knyga ėmiau rašyti neutraliai, objektyviai, „plokščiai“ ta prasme, kad tokiame mano rašyme nebuvo nei metaforų, nei emocijų požymių. Smurtas daugiau nebeatsispindėjo; apie jį bylojo patys faktai, o ne rašymas. Žodžių, atspindinčių tiek realybę, tiek jos kuriamus pojūčius, paieška man kaip rašytojai tapo ir tebelieka svarbiausiu uždaviniu, kad ir apie ką rašyčiau.

Man buvo labai svarbu sakyti „aš“. Literatūriškai pasitelkiamas kalbėjimas pirmu asmeniu – būdas mums egzistuoti didžiumoje kalbų nuo tada, kai išmokstame kalbėti, iki pat mirties, – dažnai laikomas narcizišku, kai kalbama apie autorių, o ne apie įsivaizduojamą „aš“. Verta įsidėmėti, kad „aš“, iki tol buvęs kilmingųjų, savo memuaruose pasakojančių apie karo žygdarbius, privilegija, aštuoniolikto amžiaus Prancūzijoje tapo demokratiniu užkariavimu, asmenų lygybės ir teisės būti savo istorijos pasakotoju įtvirtinimu, kaip teigė Jeanas-Jacques’as Rousseau pirmojoje „Išpažinties“ preambulėje: „Ir tegul niekas neprieštarauja, kad būdamas paprastu žmogumi negaliu pasakyti nieko, kas būtų verta skaitytojų dėmesio. […] Kad ir kokioje nežinomybėje būčiau gyvenęs, jeigu mąsčiau daugiau ir geriau už karalius, vadinasi, mano dvasios istorija yra įdomesnė už jų.“

Ne šis plebėjiškas išdidumas mane skatino (nors…), o noras pasitelkti „aš“ – vyrišką ir moterišką formą – kaip tyrimo priemonę, pagaunančią pojūčius: tai, ką palaidojo atmintis, tai, ką nuolat dovanoja aplinkinis pasaulis. Ši pojūčio prielaida tapo ir kelrodžiu, ir mano tyrimo patikimumo garantija. Tačiau kokiu tikslu? Ne tam, kad papasakočiau savo gyvenimo istoriją ar išsivaduočiau nuo jo paslapčių, o kad iššifruočiau išgyventą situaciją, įvykius, romantiškus santykius ir kartu atskleisčiau tai, kam tik rašymas gali suteikti gyvybę ir galbūt tai įdėti į kitų žmonių sąmonę ir atsiminimus.

Kas galėtų pasakyti, kad meilė, skausmas ir sielvartas, gėda ne universalūs? Victoras Hugo rašė: „Nė vienam iš mūsų netenka garbės gyventi nuosavą gyvenimą.“ Bet kadangi visi dalykai nenumaldomai išgyvenami individualiai – „tai nutinka man“, – juos galima tokiu pat būdu perskaityti knygoje tik tada, jei „aš“ tam tikra prasme tampa perregimas ir jį pakeičia skaitytojo „aš“. Kitaip tariant, jeigu tas „aš“ tampa transpersonaliniu, jeigu vienetinis virsta universaliu.

Taip aš suvokiau savo troškimą rašyti, bet ne tam, kad rašyčiau tam tikrai kategorijai skaitytojų, o iš savo moteriškos ir imigrantiškos vidinės patirties; iš mano vis turtingesnių atsiminimų apie nugyventus metus ir dabartį, kuri yra nepailstanti naujų vaizdinių ir žodžių tiekėja. Šį įsipareigojimą, kaip pažadą rašyti, maitina tikėjimas, kuris jau tapo įsitikinimu, kad knyga gali paskatinti asmeninio gyvenimo pokyčius, padėti įveikti patirtų ir užslopintų išgyvenimų vienatvę ir suteikti galimybę į save pažvelgti naujai. Kai neišreikšti dalykai iškeliami į dienos šviesą, jie tampa politiški.

Mes matome tai šiandien protestuose moterų, kurios atrado žodžius nuversti vyrišką galią, kurios sukilo kaip Irane prieš pačią žiauriausią ir archajiškiausią jos formą. Vis dėlto, būdama rašytoja ir gyvendama demokratinėje šalyje, aš tebekeliu klausimą apie moterų padėtį, taip pat literatūroje. Jos čia dar neįgijo legitimumo rašyti kūrinius. Prancūzijoje ir visame pasaulyje tebesama vyrų intelektualų, kuriems knygos, parašytos moterų, tiesiog neegzistuoja, jie niekada jų necituoja. Tai, kad Švedijos akademija pripažino mano darbus, yra teisingumo ir vilties ženklas visoms rašytojoms.

Iškeliant į dienos šviesą neišreikštus socialinius dalykus, šioje klasinio ir / arba rasinio, taip pat lyties dominavimo interiorizacijoje, kurią jaučia tik tie, kurie yra jos objektai, yra individualios, bet taip pat ir kolektyvinės emancipacijos galimybė. Iššifruoti realųjį pasaulį, atimant iš jo vizijas ir vertybes, kuriuos dovanoja kalba, bet kuri kalba, – vadinasi, sujaukti nusistovėjusią tvarką, sugriauti jos hierarchiją.

Tačiau aš nepainioju šio politinio literatūrinio rašymo veiksmo, priklausančio nuo to, kaip jį priims skaitytojai, su asmeninėmis pozicijomis dėl įvairių įvykių, konfliktų ir idėjų. Priklausau pokario kartai, kurios rašytojai ir intelektualai save pozicionavo pagal santykį su Prancūzijos politika, dėl to natūraliai dalyvavo visuomeninėje kovoje. Šiandien neįmanoma pasakyti, ar viskas būtų susiklostę kitaip, jeigu jie nebūtų tarę žodžio ir prisiėmę atsakomybės.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dėl informacijos šaltinių gausos ir vienas kitą keičiančių vaizdų greičio įsigalėjęs abejingumo įprotis, kyla pagunda susitelkti vien į savo meną. Tačiau kartu tuo pat metu Europoje ima tarpti atsitraukimo ir užsisklendimo ideologija, maskuojama Rusijos diktatoriaus vadovo sukelto imperialistinio karo smurtu. Ši ideologija plinta ir nuolat stiprėja demokratinėse šalyse. Skatindama užsieniečių ir imigrantų atskirtį, atsisakydama ekonomiškai silpnųjų, reikšdama teisę į moterų kūnus, ši ideologija man ir visiems tiems, kuriems žmogaus vertė visada ir visur ta pati, primena pareigą būti budriems. O kalbant apie planetos, iš esmės niokojamos ekonominių galių apetito, gelbėjimą, tai, kaip ir dera dėl to būgštauti, tai neturi tapti našta tiems, kurie ir taip skursta. Tylėti tam tikrais istoriniais momentais yra nepriimtina.

Priimdama man skirtą aukščiausią literatūros apdovanojimą, į dienos šviesą iškeliu savo darbą – rašytojystę ir asmeninius tyrinėjimus, paženklintus vienatve ir abejonėmis. Ši šviesa manęs neakina. Nobelio premijos skyrimo man nelaikau asmenine pergale. Nei puikuodamasi, nei kuklindamasi manau, kad tai tam tikra prasme kolektyvinė pergalė. Savo pasididžiavimu dalijuosi su tais, kurie vienokiais ar kitokiais būdais siekia daugiau laisvės, lygybės ir orumo visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų lyties, odos spalvos ar kultūros. Su tais, kuriems svarbu rūpintis ateities kartomis ir tausoti Žemę, kuri dėl nedidelio skaičiaus žmonių pelno troškulio tampa vis mažiau tinkama gyventi žmonijai.

Grįždama prie savo pažado atkeršyti už savo padermę, duoto būnant dvidešimties, negaliu pasakyti, ar jį ištesėjau. Tačiau būtent šis pažadas ir mano protėviai, darbštūs vyrai ir moterys, nebijoję sunkių darbų ir dėl to anksti iškeliavę, suteikė man jėgų ir nirtulio trokšti skirti jiems vietą daugiabalsėje literatūroje. Šie balsai mane anksti pradėjo lydėti, atverdami vartus į kitus pasaulius, į kitokią būtį, kartu pažadindami maištui ir pokyčių troškimui įtvirtinti savo, kaip moters ir socialinės perbėgėlės, balsą ten, kas literatūroje tebelaikoma emancipacijos terpe.

2022 m. Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux paskaita prancūzų, anglų ir švedų kalbomis – čia.