Literatūrinė malda (II): R. Kmitos „Sveika, Marija“

„Sveika, Marija“ sukalbiejau jau prieš dešimt minučių, jau visai nebedaug laika lika – jeigu darytų stebuklą, tai reikėtų daba. Po penkių minučių nebepadies joks stebuklas. Pats nežinau kode, bet vėl pradedu savais žodžiais: sveika, Marija… Mergele, jeigu mes laimiesime, žiek, jeigu mes laimiesime, aš varau tiesiai į bažnyčią, aš kiekvieną sekmadienį varysiu į bažnyčią… Marija, užvesk, daryk ką nors, nu prašau, jeigu mes laimiam, aš kiekvieną sekmadienį išpažinties, kiekvieną sekmadienį, i […] su Monika, nežinau, ką nors sugalvosiu, vesiu galų gale, nu, pagalvosime da apie tai sykiu, Marija, bet daba, daba reik’ tava pagalbas, nes ką aš padariau tokia, ka mes čia gaunam į kaulus, už ką? Už ką, Marija?! Gerai, nesu aš angels, kai i kiti bachūrai, bet tai nereik’ taip žostkai, davaj, Marija…

Rimantas Kmita, Pietinia kronikas: popromanas, Vilnius: Tyto alba, 2020 (pirm. leid. 2016), p. 281.

***

Gegužė – Švč. Mergelės Marijos mėnuo. Išoriškai ir vidujai ypatingiau, labiau atsigręžiame į dangiškąją Motiną. Pavasario žiedais dabinami Marijos altorėliai, puolama ant kelių su malda lūpose ir širdyje. Bažnyčios gyvenimo tėkmėj išsikristalizavę nuostabūs Litanijos kreipiniai šiuo metu, ko gero, stelbia maldos „Sveika, Marija“ žodžius, kurie dažniau tariami spalio mėnesį, varstant rožinio karoliukus. Vis dėlto aną paprastą ir sykiu didų Angelo kreipinį girdime įpintą į tradicinės gegužinių pamaldų giesmės posmus: „Sveika, Marija, Motina Dievo“. O dabar, Švč. Mergelės mėnesiui krypstant pabaigos link, pažvelkime į garsiausios ir tikrai žinomiausios maldos Marijai literatūrinę transformaciją, priklausančią Rimanto Kmitos plunksnai.

Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, rašytojas; „Pietinia kronikas“ – pirmasis jo romanas. Knyga panardina skaitytoją į XX a. pabaigos Šiaulius. Tekstas išaustas iš unikalaus šiauliečių šnektos ir to meto Lietuvos jaunimo slengo mišinio. Vieni balsai viešojoje erdvėje tokį kūrybinį pasirinkimą sveikino ir gyrė, kiti – gėdino ir peikė, o pats autorius, it atsakydamas pastariesiems, rašė: „Slengas, kai kurie keiksmažodžiai buvo tapę tiesiog pertarais, kurie turėdavo tam tikrą emocinį užtaisą, bet mums skambėjo taip pat neutraliai kaip koks oho, va tai tau ir pan.“[1] Kad ir kas būtų sakoma, šiandien galima drąsiau konstatuoti tai, ką pirmieji literatūros kritikai bei recenzentai pranašiškai skelbė jau pačioje knygos pasirodymo pradžioje, – trumpai tariant: „Pietinia kronikas“ – popromanas, tapęs svarbiu romanu[2].

Pateiktoje ištraukoje matome itin savitõs maldõs pavyzdį (galbūt netgi nepavyzdingą pavyzdį, – pažiūrėsime, aiškinsimės). Tekstas užlaiko savy daugybę krikščioniškų elementų. Tenebūna ši įžvalga ir tolesni pastebėjimai palaikyti tikėjimo turinių profanacija! Ne kas kitas, o tik žvilgsnio lengvumas ir širdies paprastumas bus raktai, atrakinsiantys čionai išguldytą tyrinėjimą. Maldą Mergelei Marijai savais žodžiais taria pagrindinis romano herojus – jaunas vaikinas, gyvenąs dešimtojo dešimtmečio Šiauliuose, kaip pažymima knygos anotacijoje, bachūras iš Pietinio rajono anais laukiniais laikais. Pažvelkime per tą maldą į tekstinę ir užtekstinę tikrovę; stabtelėkime ties momentais, kurie sužadina norą stiprinti suvokimą – analizuoti, reflektuoti…[3] Tebūna tai tarytum minčių, idėjų susitikimai: filologiniai, filosofiniai, teologiniai susitikimai.

Maldos impulsas (kitaip anos situacijos nepavadinsi) tą jaunuolį ištiko regbio rungtynių metu, gresiančio pralaimėjimo akivaizdoje. Tai maldõs, kai jau labai labai labai (galima tęsti be galo) kažko reikia, atvejis. Ir ko tik žmogus tokiais atvejais neprižadi! Jei ne kalnus kilnoti, tai bent jau kalnus iš pažadų neabejotinai būtų galima statyti. Šiauliečio vaikinuko maldoje regime nepaprastai taikliai užfiksuotą natūralų paaugliškumą, kurio vienokias ar kitokias formas nesunkiai prisimintų patyręs kone kiekvienas skaitytojas. Toks literatūrinis minties polėkis čia greitai užaugina didžiulę empatiją. Gýva yra tai, kas sakoma ir kaip sakoma. Žodžiai nevyniojami į vatą ar kitokius paminkštinimus, nepridengiami jokiais sąšvelniais. Tai savotiškai paperka. Ir – žiū! – jau esame kartu su personažu, už jį, jo pusėje, galgi net jo kailyje.

Kiek sykių patys esame panašiai meldęsi, maldavę… Panašiai – ne kalbinės raiškõs prasme. Tai ne leksinio lygmens, bet veikiau būtiškas, esmiškas (ontologinis, egzistencinis) panašumas, susijęs su tuo, kas patiriama, kas sieloje ar širdy atsiliepia[4]. Toks panašumas sklendžia virš ar anapus bet kokios paskiros situacijos ir paslaptingai užgriebia sunkiai nusakomą (tačiau, geriau pagalvojus, aiškiai juntamą) daugumos atvejų bendrą vardiklį. Tokio panašumo užvaldyti, tokios empatijos vedami, regis, drauge su knygos herojumi vėliau atsidūstame: „Karoče, bent jau nereikies daba į bažnyčią vaikščiot’ kas sekmadienį i visų tų nesąmonių pildyt’, katras Marijai buvau prižadiejęs“[5]. Išsvajotoji pergalė (kurios buvo melsta ir dėl kurios buvo melstasi) nepasiekta, tačiau į tai tarytum numojama ranka.

Šis gestas anaiptol nereiškia stoiško tvirtumo ar krikščioniško tikėjimo ir pasitikėjimo, jog viskas išeina į gera (plg. Rom 8, 28), momentų. Tai ano natūralaus paaugliškumo, natūralaus žmogiškumo tąsa: su palengvėjimu atsidūstama (vien) dėl to, jog nereikės pildyti lengvabūdiškai ir nepamatuotai su malda dangun siųstų pasižadėjimų. Ir tai taip pažįstama! Net jeigu it kokį seną drabužį esame išaugę visus paaugliškus bruožus, net jeigu esame kruopščiai nušlifavę aštresnius žmogiškųjų silpnybių kampučius, vis dėlto, atminties žvilgsniu gyvenimo kelyje pasišvietę, atrastume ir atpažintume ne vieną panašų atvejį, mūsų pačių patirtą, pačių išgyventą.

Keĩstos, paradoksãlios minčių pynės kartais lydi mūsų maldas. Ir nežinai – ar verkt dėl to, ar juoktis! Būna, kad kažko prašome, bet iš tiesų vidujai nenorime, kad prašymas išsipildytų: prašyti priverčia aplinkybės, noras patikti arba įtikti kitiems, vienos akimirkos įkarštis bei kiti panašūs dalykai. Būna, pažadame gerų darbų kalnus, o vėliau pažadų netesime. Net jeigu pradedame pasižadėjimus pildyti, ilgainiui entuziazmas išblėsta. Tuomet užgraužia sąžinė, užvaldo nusiminimas. „Paskiau kaltini bucus, vieją, sniegą i Mergelę Mariją“[6], – sakė mūsų aptariamos knygos herojus. Liūdni ir surūgę pykstame ant Dievo ir šventųjų, kuriems buvo melstasi. O juk ne Jis ir ne jie mus išsekino bei iki tokios irzlios būsenos privedė, bet mes patys save nukankinome, išsigalvoję tuntus prievolių. Malda nėra ir neturėtų būti dar viena našta, užkraunama mums papildomai greta kitų jau pakankamai sunkių vargų, bet visiškai kas kita – šviesa, jėga, padedanti vargus pakelti[7]. Jeigu pastebime, kad malda tik apsunkina jau ir šiaip sudėtingas gyvenimo situacijas, stabtelėkime apsidairyti ir paklausti, iš kur toks sunkumas – iš piktojo ar iš mūsų pačių klaidingų įsivaizdavimų… Tikrai ne iš Dievo.

Viena to priežasčių, ko gero, egocentrizmas. Maldoje tai reiškia savo problemų, poreikių ir norų akcentavimą. Juos išsakyti nėra blogai; blogai yra juos statyti į centrą[8]. Tradicinėje maldoje „Sveika, Marija“ Mergelei prašymas pateikiamas tik po sveikinimo ir aukštinimo momentų, ir jis yra didelis, bet labai paprastas: melsk už mus, nusidėjėlius. Vietoj to romano „Pietinia kronikas“ herojaus maldoje regime detalizavimo gestą, per kurį pats veikėjas ir jo reikalai stoja į pirmą planą. „Buldozerio principu“ išsakydamas, kas yra negerai, vaikinas pateikia Mergelei Marijai sandėrį, už kokius gerus darbus jam ir jo komandai galėtų būti suteikta pergalė regbio varžybose. Knygos personažo išsakytąją maldą nuo tikrosios, tradicinės, skiria ir nusižeminimo (ne)pajauta. Besimeldžiantieji „Sveika, Marija“ nuolankiai įvardija save kaip nusidėjėlius, o vaikinas iš Šiaulių pietinio rajono maldoje užsiima kone visiškai priešingą poziciją, kurią tuojau, tarytum atitokęs, mažumėlę sušvelnina. Pastebėkime šią slinktį. Klausimas „ką aš padariau tokia“ greitai pavirsta tūžmingu priekaištu „Už ką, Marija?!“, bet galiausiai pereinama prie nuosaikesnės derybinės nuostatos: „Gerai, nesu aš angels, kai i kiti bachūrai, bet tai nereik’ taip žostkai, davaj, Marija…“

Pastarasis raginimą reiškiantis slavizmas „davaj“ kreipia dėmesį į laiko akcentą. Laiko nuolatos trūksta, o kai bent kiek aštriau pajuntame jo stygių, skubame patys, skubiname aplinkinius ir net patį Dievą. Juk modernusis pasaulis šitaip skuba, todėl rūpesčių sprendimo, reikalų susitvarkymo, norų išsipildymo reikia čia ir dabar! Tik įdomu, kas iš tiesų skuba – pasaulis ar mes?.. Palikę šį klausimą nuošalėje (atsakysime į jį sau kiekvienas), pažvelkime į laiko ir maldos jungtį. Vienas iš daugybės maldos apibrėžimų nurodo, jog malda – tai laikas, skirtas Dievui[9]. Tokiame kontekste neretai iškyla ką tik minėtoji problema – laiko stoka. Nuolatos neturėdami laiko, tampame nekantrūs ir nebemokame (o gal ir nebenorime) laukti, išlaukti. Įpratę ir linkę vartotojiškai laikyti pasaulį bei gyvenimą savo nuosavybe, norime visko (ir) iš karto: „Aš neturiu laiko.“ Jei mes ir neturime laiko, tai Dievas turi laiko apsčiai. Jis ne tik turi, bet ir dosniai dovanoja mums savo laiką, savo malones, save Patį. Maža to – Dievas geba laukti, palaukti, kol mes liausimės eikvoję savo gyvenimą darydami tai, ko niekas mūsų neprašo, ir atrasime laiko sau, laiko artimui, šeimai, vaikams, laiko Dievui[10].

Nors ir reiškiantis vien reikalavimą tuojau pat išpildyti norą, romano herojaus kartojamas žodis „daba“ susieja fragmentą su maldos „Sveika, Marija“ dabartiškumu: …dabar ir mūsų mirties valandą. Švenčiausioji Mergelė dabar yra šalia mūsų ir meldžiasi už mus, užtaria mus. Marija mus gina, užstoja, kai užsiimame tik savo rūpesčiais, kai pametame Kelią dėl takelio, kai sukeliame pavojų ne vien savo sveikatai, bet ir išganymui[11]. Ji visa tai daro, nes ji – Dievo ir mūsų Motina. Jos neatbaido mūsų širdies kietumai ar tamsūs minčių užkaboriai, nes ji puikių puikiausiai pažįsta žmogaus prigimtį, su kuria joje susijungė Dievo Sūnus. Šia prasme, galima sakyti, Marija yra mūsų pusėje, mūsų žmogiškosios prigimties pusėje[12]. Giedrai šypsodama ji išklauso mūsų kaprizus ir juos švelniu motinišku atodūsiu palydi. Ji mus užtaria. Ir taip įvairiausi žemiški, žmogiški atrodymai, įsivaizdavimai, nuomonės bei nuostatos tampa tuo, kas iš tiesų yra gẽra ir gražu, mums naudinga, reikalinga ir išganinga. Tuo tikėdami ir nuoširdžiai pasitikėdami, Mergelei Marijai save patikime „dabar“, šią mūsų gyvenimo dieną, šią akimirką[13].

„Izaijas drįsta sakyti: Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo“ (Rom 10, 20). Nė nepamanytume ieškoti pamaldumo apraiškų popromane, nė nepagalvotume klausinėti treninguoto šiauliečio iš Pietinio rajono apie Mergelę Mariją, bet štai pabandėme ir visa tai leidosi rañdama! Esame įpratę skirstyti dalykus į aukštus ir žemus, į solidžius ir beverčius, į klasiką ir „popsą“, apsibrėždami ne visuomet tikras ir teisingas ribas tarp visokiausių draudžiamumų ir galimumų, o Dievas iš tiesų gali būti bet kur, – net ir ten, kur mums atrodo per pàprasta ar per prãsta. Krikščioniškas žvilgsnis į pačius kasdieniškiausius, pasaulietiškiausius aplinkos objektus bei reiškinius nesumenkina religinės patirties. Nuolatinis bei įvairiakryptis tikėjimo turinių ieškojimas priartina prie apaštalo Pauliaus imperatyviai nusakyto idealo išsipildymo: „be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17), – kaip melstis galima visur[14], taip visur galima aptikti ir maldos pavyzdį. Jei ne pavyzdį, tai bent akstiną melstis ar įkvėpimą maldingai mąstyti, svarstyti, reflektuoti.

***

[1]Rimantas Kmita, Apie šios knygos kalbą, in: Rimantas Kmita, Pietinia kronikas: popromanas, Vilnius: Tyto alba, 2020, p. 367.

[2]Žr.: Ernestas Parulskis, Kaip Pietinia kronikas tapo svarbiu romanu, in: Naujasis Židinys – Aidai, 2017, Nr. 1, p. 63–64.

[3]Viktorija Daujotytė, Patirties žodynas: populiarioji literatūros fenomenologija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 27; taip pat žr., plg.: Jean-Paul Sartre, Šleikštulys: romanas, vert. A. Kiliesaitė, Vilnius: Vaga, 2009, p. 291.

[4]Plg.: Daujotytė, Patirties žodynas, p. 140.

[5]Kmita, Pietinia kronikas, p. 285.

[6]Kmita, Pietinia kronikas, p. 282.

[7]Popiežius Benediktas XVI, Bendrosios audiencijos katechezė: Apie šventąjį Kryžiaus Joną, 2011-02-16, prieiga internetu: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/benediktas_xvi/audiencijos/2011-02-16

[8]Plg.: Gabrielius Zaveckas, „Sveika, Marija“ – vienas apmąstymas širdimi, in: Ateitis, Nr. 10, 2019, prieiga internetu: http://ateitieszurnalas.lt/katalikiskumas/sveika-marija-vienas-apmastymas-sirdimi/

[9]Kun. Kazimieras Milaševičius OSB, Malda – tai laikas, skirtas Dievui, in: Magnificat: kasdieniai skaitymai, 2016, Nr. 11, prieiga internetu: https://www.magnificat.lt/malda-tai-laikas-skirtas-dievui/

[10]Kun. Kazimieras Milaševičius OSB, Dievas ieško žmogaus, žmogus ieško Dievo veido, in: Magnificat: kasdieniai skaitymai, 2016, Nr. 10, prieiga internetu: https://www.magnificat.lt/dievas-iesko-zmogaus-zmogus-iesko-dievo-veido/

[11]Popiežius Pranciškus, Trečiadienio audiencija: Malda su Mergele Marija, 2021-03-24, prieiga internetu: https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2021-03/treciadienio-audiencija-malda-su-mergele-marija.html

[12]Jean-Marie Lustiger, Kodėl prašome Mariją melsti už mus?, prieiga internetu: https://www.bernardinai.lt/2019-12-22-kodel-prasome-marija-melsti-uz-mus/

[13]Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015, §2677, in: katekizmas.lt

[14]Katalikų Bažnyčios Katekizmas: Santrauka, Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2007, §566, in: katekizmas.lt