2021 04 18

Paulius Aleksandravičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Literatūrinė malda: Romualdo Granausko „Dieve, didelis Dieve“

Romualdas Granauskas. Andriaus Ufarto / „Fotobanko“ nuotrauka

…Dieve, didelis Dieve dirvų, dirvonų ir akmenynų, saulės spindėjimo vyturio aky Dieve, taipogi Dieve negyvų medžių, nulaužtų kamienų, sausų šakų susipynimo pilkame danguje Dieve, taipogi juodojo paukščio aukštai danguje virš eglynų, speige garuojančio šilto gyvulio mėšlo spalvos, visų kvapų ir smirdėjimų, ir alksnynų kartumo Dieve, po jų žieve tūnantis, kadagio uogoje, medpadžių šilumoj, šuliny gyvenantis ir moters šlaunų išlenktume, ir jos pažastų aitrume, atodrėkių lašuose, gailiame paukščiukų čiepsėjime, žiemos naktų ilgybėje, pačioje menkiausioje viltyje, gerume ir atsidūsėjime, taipogi Dieve viso pasaulio pasikeitimo iš purvino – į baltą, iš balto – į gražesnį, iš gražesnio – į patį žaliausią, norago žvangtelėjimo į atšilusį akmenį Dieve, gaidžio giedojime virpantis, girinio paukščio balse, karvės maurojime, mušamo arklio akių išgąsty, pašalo garavime net šiauriausiuose šlaituose, Tu, esantis medžių lingavime ir vėjo gerklėj palei kamino skardą, varnėnų žvilgėjimo Dieve, draudžiantis jiems giedoti, kai išneša iš trobos į lauką patį seniausiąjį ir nebegyvą, visų spalvų Dieve, žaliõsios Viešpatie, Karaliau raudonio ir geltonumo, lendantis į akmenis, į storąsias šaknis ir į pačias ploniausias, vaiko verksme girdimas, ėriuko alsavime užuodžiamas, žemėtų tarpupirščių, skaudančių pečių, geliančios nugaros Dieve, atversiu nuo tavo veido žolių šaknis ir velėnas, štai mano rankos, mano gyvulio gyslos, – argi nemylėjau Tavęs per žiemą? Duonos kąsni, Vandens gurkšni, Prakaito aitrùme, Kraujo atmintie, Meilės atmintie, Seniausiasai iš mirusiųjų ir Dieve mano gyvulio, kuris dabar suklups priešais Tave ir pagarbins botago kirtį, palies prusnomis žemę, ir jam užauginsiančią žolės kuokštą, šieno saują, avižos grūdą, taipogi ir mūsų duonos Dieve, mano vaiko, mano moters ramybės Dieve, užaugink viską ir nesupūdyk, o kai pasibaigs skirtasis laikas – priartink tą valandą kaip tylų šlamesį ar kaip ežero vandens spindėjimą pro medžius, leisk mums numirti ramiai ariant ir sėjant, ir tebūna taip dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

Romualdas Granauskas, Kenotafas: romanas,

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 22–23

Romualdas Granauskas yra vienas iš pačių žymiausių lietuvių prozininkų, literatūros klasikas, Nacionalinės premijos laureatas. Rašytojas gimė 1939 m. balandžio 18 d. (tikr. kovo 18 d.) Mažeikiuose. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ ir žurnalo „Nemunas“ redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. 1972 metais persikėlė į Vilnių ir čia apsistojo visam gyvenimui; mirė 2014 m. spalio 28 d. Liko daugiau nei 20 išleistų jo prozos knygų, parašyta pjesė, scenarijai kino ir televizijos filmams.

Iškalbūs likimai, gyvenimo tiesa, natūralus gyvos kalbos tekėjimas, rašytojo balso tikrumas, autentika – tokia yra simbolinio paminklo – Kenotafo – medžiaga. Ne vienas literatūros tyrinėtojas yra pastebėjęs, kad R. Granauskas yra rašytojas iš patirties. Tokias įžvalgas tarsi apibendrina Marcelijus Martinaitis: „Autorius nėra tik pašalinis stebėtojas ar komentatorius. Ką jis rašo, visa tai kažkada buvo perleista per save, sugerta tarp tų žmonių gyvenant. […] Iš čia ir kyla stipri rašytojo autorystė, nes buvo sugerta to krašto kalba, ilgaamžė patirtis, senųjų liūdesys ir jaunųjų neviltis, šventumo pasiilgimas.“[1] Aukščiau pateiktoje romano Kenotafas ištraukoje regime rašytojo plunksna užfiksuotą maldos patirtį, liudijančią gilią, esmišką literatūros ir religijos sąsają. Glaudus jų ryšys grindžiamas bendru religijos ir literatūros turiniu, kurį galima nusakyti kaip ontologiškumą – B(/b)ūties suvokimą ir pastangas vienaip ar kitaip to suvokimo momentus perteikti, medijuoti.

Paulius Aleksandravičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tolesnio ištraukos komentaro teorinį pagrindą sudaro prancūzų filosofo Maurice’o Merleau-Ponty opus magnumJuslinio suvokimo fenomenologija[2]. Greta fenomenologinio mąstymo gairių vadovaujamasi ir apibendrintai suvokiamu hermeneutiniu kodu, kurį sudaro interpretacija, aiškinimas. Nuo teksto žengiama prie kontekstinių ir užtekstinių sričių, apimama maldos klausimo(-ų) problematika. Tokio pobūdžio tyrinėjimą įmanu vadinti keleriopa (t. y. filologine, filosofine, iš dalies – teologine) literatūrinio žodžio analize.

R. Granausko užrašytąją maldą galima įvardyti kaip litaniją – čia gausu kreipinių. Jie priartina tekstą prie sąmonės srauto raiškos. Tai žemdirbiškai praktiška, sauganti sąmonė. Vardijami objektai (daiktai ir reiškiniai) įtvirtina ar patvirtina ūkininkišką pasaulėvoką, steigia agrarinį pasaulėvaizdį – kaip gyvenimo poziciją, kaip vertybių atskaitos tašką. Kiekvienas žodis, juo labiau – maldos žodis, turi steigiančią, kuriamąją galią. Tai sena, bet, ko gero, primiršta žinia, o juk būtent žodžiu Dievas sutvėrė pasaulį: Dievas tarė … taip ir įvyko, – tokią formuluotę skaitome kiekvienos Kūrimo dienos įvykyje (žr. Pr 1, 1 ir toliau). Mintis iš tiesų geba perkeisti fizinį pasaulį. Žodžiai turi galią kurti įvairias tikrovės struktūras (plg. Merleau-Ponty, p. 103). Tai savotiškai patvirtina plačiai įsigalėję posakiai: mintys materializuojasi; atsargiau su norais; žiūrėk – prisikalbėsi ir t. t., o „garantinį dokumentą“ įteikia mokslo pasaulis, atvira burna kalbąs apie psichofiziką, psichosomatiką, stebėtojo efektą bei kitus panašius fenomenus.

Žemdirbio tariamoje maldoje ryškėja įtampa tarp šventumo (sakralumo) ir sekuliarumo, jeigu sekuliarumas glaudžiau susiejamas su pamatiniu žodžiu saeculum, reiškiančiu konkretų apibrėžtą laiką – laikotarpį, amžių, žmonių kartą. Tokiu atveju ūkininkas pasirodo kaip sekuliarumo reprezentantas: jis koncentruojasi į šį (savo) pasaulį, į šį (savo) laiką. Jo žvilgsnis apribotas savojo saeculum, apskliaustas jo realijomis bei aktualijomis. Šia prasme maldą įmanu nusakyti kaip audinį, išaustą iš gamtiškųjų objektų ir namų aplinkos dėmenų. Taip žvelgiant žmogiškoji būtis ir buitis tampa kone tapačios. Bet (!) žemdirbys sykiu yra ir išsiveržęs iš savojo saeculum (ap)ribojimų – jo žvilgsnis, kildamas Dievop, užčiuopia metafizinius ryšius, aprėpia platesnį visumos vaizdą (plg. angl. big picture). Malda – šis tikėjimo aktas – labai natūraliai, ramiai bei darniai „suporuoja“ gamtą ir antgamtę, fiziką ir metafiziką, imanenciją ir transcendenciją. Matymą akimis pildo regėjimas širdimi. Tokioje perspektyvoje ir vardijamiems daiktams bei reiškiniams suteikiamas kitokios kokybės būvis, – galima sakyti, dvasinis. Jie tampa simboliais, liekančiais ir išliekančiais per visus amžius (saeculum).

Romualdas Granauskas. Redo Vilimo / „Fotobanko“ nuotrauka

Šiapusybės ir anapusybės momentai žemdirbio maldoje egzistuoja ne kaip vienas kitą sekantys ar vienas kitą keičiantys, bet veikiau jiedu koegzistuoja: tai, kas sekuliaru ir kas nesekuliaru (antgamtiška, transcendentiška, sakralu) esti greta vienu (ir) tuo pačiu metu. Toks lygiagretus, paralelus jų gyvavimas vienoje plotmėje tampa literatūrinės maldos „varomąja jėga“. Maža to – vidujiniai jų prieštaravimai yra visos žmogiškosios egzistencijos „variklis“, mat tik tokiomis ir panašiomis įtampomis (sakralumas–sekuliarumas, transcendencija–imanencija, gamta–antgamtė, fizika–metafizika) tikrinama, nuolat pertikrinama, būtis tampa ir išlieka tikra.

Daiktai ir reiškiniai šiaip jau nepastebimi, o funkcija, kuri juos atskleidžia – panašiai kaip prožektorius atskleidžia tamsoje esančius objektus, – vadinama dėmesiu (žr. Merleau-Ponty, p. 49). Kreipiame dėmesį paprastai ten, kur mums svarbu, ir į tai, kas mums reikšminga. Nešvaistome dėmesio veltui, o jeigu šitaip nutinka, laikome tai tam tikra negerove. Branginame vieni kitiems rodomą dėmesį, neretai trokšte trokštame, kad aplinkiniai atkreiptų dėmesį į mus, bet būna ir situacijų, kai to dėmesio, regis, per daug. Maldoje sutelkiame dėmesį į savuosius svarbumus ir reikšmingumus. Įvardijame ir įsivardijame juos, nes neįžodinta mintis vos pasirodžiusi nugrimztų į nesąmoningumo zoną, o tai reikštų, kad ji neegzistuotų net ir sau (Merleau-Ponty, p. 206). Žodis ne tik steigia tikrovę, kaip jau buvo minėta, – žodis tikrovę ir saugo.

Žodinę maldą ženklina ir šnekos, komunikacijos aktas, bylojantis apie dialogą – apie tai, kad esame ne tik mes, kalbantieji, bet ir Jis, klausantysis – Dievas, į kurį kreipiamasi. Per komunikaciją prasmė įsikuria žodžiuose, per maldą prasmė įsikuria būtyje. Dievas sutelkia išsibarsčiusius objektus į vientisą matomumą. Dievo Malonė, Dievo Dvasia išbaigia tai, kas pasaulyje tik eskiziška, punktyriška, partikuliaru (plg. Merleau-Ponty, p. 361). Nėra nieko prieštaringa ir neįmanoma, kad didelį pasaulį sudaro jo viduje esantys maži pasauliai, ir būtent dėl šio sandaros ypatumo kiekvienas mažasis pasaulis yra būtinas visumai ir ją atveria (plg. Merleau-Ponty, p. 268). Žemdirbio maldoje paskirai vardijami, tekste grafiškai bei gramatiškai atskirti, įvairūs daiktai ir reiškiniai užčiuopiami kiekvienas savo privačiame kontekste. Juos būtų galima nusakyti kaip kelis atskirus pasaulius: gamtos, namų, žmonių, gyvulių, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, o galbūt ir dar daugiau. Kad ir kiek jų būtų, visi priklauso tam pačiam universumui ir sudaro vienovę. Šitaip skleidžiasi darnos ir dermės momentai, ryškėja dieviškosios visatos tvarkos (kosmoso) idėja (plg. Merleau-Ponty, p. 28).

Daiktų ir reiškinių turinius maldos metu (per maldą, maldoje) Dievas perima, panaudoja ir suteikia jiems visa pranokstančios simbolinės galios. Iškalbingais simboliais, ženklais ar ištisomis metaforomis virtę objektai kreipia Dievo link, byloja apie Dievą, (nu)rodo (į) Dievą, kuris pats jusliškai niekaip neidentifikuojamas (plg. Merleau-Ponty, p. 27, 156): „Nei akis, nei skonis, nei lytėjimas – / Liudyt čia tegali vien tikėjimas“, – skaitome viename iš šv. Tomo Akviniečio sukurtų himnų. Dievas duoda, dovanoja ne vien objektus, bet ir jų ženkliškumo patyrimą, atveriantį transcendencijos momentus. Žemdirbio malda pilna spalvų, šviesų, garsų, kvapų bei skonių, o visa tai matyti, girdėti, lytėti, užuosti, skonėtis reiškia jausti Dievą, mat simboliškumo dėka per materiją persišviečia dvasia (plg. Merleau-Ponty, p. 26, 377).

Maurice’as Merleau-Ponty. Philosophical-investigations.org / Wikipedia.org nuotrauka

Vienas svarbus dalykas čionai neturi prasprūsti pro šalį: jusliškieji pavidalai ne tik simbolizuoja Malonės veikimą, bet sykiu yra ir reali Dievo esatis. Ši esatis yra konkrečiame laiko ir erdvės fragmente – maldos momente. Dievo buvimą juntame, jei iš vidaus būname tam pasirengę. Kad objektai ir reiškiniai būtų ne tik patiriami ar išgyvenami, bet komunikuotų (apie) Dievą, reikalinga malonės būklė, proto ir širdies atvirumas, dvasios nukreiptumas Dievop, – tai pasirengimas(-ai) (plg. Merleau-Ponty, p. 35, 257).

Malda pati savaime yra ne kas kita kaip tam tikras būdas būti su Dievu, būti su pasauliu. Galima tarti, kad žemdirbio maldos žodžiai – tai pašventinimo gestai: nutiesdami minčių ir jausmų vektorius, jie atskleidžia būties šaltinį, sustiprina bei atgaivina širdies ir dvasios šaknis, sukuria gyvą judrią erdvę, kurios centre – veikiantis Dievas ir veikiantis žmogus. Per maldą viskas išlieka ir toliau egzistuoja. Daiktai ir reiškiniai darniai koegzistuoja, nes jie yra apimti tos pačios maldos laiko bangos. Sykiu pašventinamas ir patsai laikas. Visi laiko dėmenys, visi laiko atributai ar predikatai (stabilumas ir ekspresyvumas, kartotė ir naujumas, cikliškumas ir linijiškumas, sedimentacija ir spontaniškumas etc.) maldoje suimami draugėn į vieningą judėjimą; laikas perkeičiamas, tranformuojamas iš chronos į kairos (plg. Merleau-Ponty, p. 118, 174, 227, 326).

Pabaigoje – nedidelis ekskursas į popiežiaus Pranciškaus encikliką Laudato si’, tiksliau – į sąsają tarp šio dokumento ir aptariamos romano Kenotafas ištraukos. Žemdirbio maldą visai legitimu imti kaip literatūrinę enciklikos iliustraciją. R. Granausko knygos puslapiai taikliai užčiuopia ir dar taikliau perteikia esminį žmogaus pašaukimo momentą: dirbti ir rūpintis pasaulio sodu suvokiant, kad visa kūrinija „išvien su mumis ir per mus juda link bendrojo tikslo – Dievo“[3]. Rūpinimasis gamta, teisingumas aplinkai, įsipareigojimas savo šeimai, giminei, o per tai – ir tautai, visuomenei, bei vidinė ramybė, – tai ryškiausieji R. Granausko ir popiežiaus Pranciškaus tekstus jungiantys dėmenys. Tokią jų sąsają, sakytume – koncentriškumą, galima traktuoti išties įvairiai: kaip paprasčiausią sutapimą, kaip elementaraus sveiko proto (plg. angl. common sense) apraišką… bet mums, krikščionims, lai būna tai tikrų tikriausias vienybės liudijimas ir patvirtinimas, kad „visa tai veikia ta pati Dvasia“ (1 Kor 12, 11; plg. Ef 4, 4–6).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

[1]Marcelijus Martinaitis, Laiškai Sabos karalienei: esė romanas, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 206–207.

[2]Maurice Merleau-Ponty, Juslinio suvokimo fenomenologija, vert. J. Skersytė ir N. Keršytė, Vilnius: Baltos lankos, 2018.

[3]Šventasis Tėvas Pranciškus, Enciklika LAUDATO SI’ apie rūpinimąsi bendraisiais namais, Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2015, 83.