2021 11 20

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Rašytoja Jurga Ivanauskaitė (2004 m.). Kęstučio Vanago / „Fotobanko“ nuotrauka

2021 11 20

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Literatūrologė dr. S. Daugirdaitė: J. Ivanauskaitė įdomi todėl, kad nebuvo laikoma laimėtoja

Jurga Ivanauskaitė, dailėtyrininkės Ingridos Korsakaitės ir scenografo, dailininko Igorio Ivanovo dukra – garsi Lietuvos rašytoja, dailininkė, keliautoja, kovotoja už Tibeto laisvę, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. 2021 m. lapkričio 14 d. ji būtų minėjusi šešiasdešimtąjį gimtadienį.

1993-iaisiais pirmąkart išleistas jos romanas „Ragana ir lietus“ sukėlė skandalą ir kurį laiką buvo uždraustas pardavinėti, esą todėl, kad pamynė dorovės ir etikos normas. Tačiau tai tik pasitarnavo jo sėkmei ir pripažinimui. Kaip Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašo Audinga Peluritytė, romane „Ragana ir lietus“ vaizduojama Marijos Magdalietės ir Jėzaus Kristaus, viduramžių moters ir šventojo, šiuolaikinės moters ir kunigo draudžiamos meilės drama. Juose troškimas peržengti visuomenės tabu virsta tikėjimo ir meilės, moters ir vyro, kūno ir dvasios konfliktu.

J. Ivanauskaitė 1985 m. Lietuvos dailės institute (Vilniaus dailės akademijoje) baigė grafikos specialybę ir tais pat metais debiutavo novelių rinkiniu „Pakalnučių metai“, kuriame pavaizdavo savo kartos personažus fatališkomis aplinkybėmis. Kiti garsūs jos kūriniai – „Mėnulio vaikai“, „Pragaro sodai“, „Kaip užsiauginti baimę“, „Sapnų nublokšti“.

J. Ivanauskaitės publicistikos knygose („Ištremtas Tibetas“, „Kelionė į Šambalą“, „Prarasta Pažadėtoji žemė“ ir kt.) atsispindi jos kelionių po Rytus įspūdžiai, budizmo filosofija, dvasinės ramybės paieškos.

2005-aisiais, jau sunkiai sirgdama, J. Ivanauskaitė pristatė savo romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“. Jis pripažintas geriausia metų knyga, rašytojai už jį įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija – „už atvirumą pasauliui bei jo kultūrinei įvairovei ir kintančių vertybių pojūtį romanuose“. 

J. Ivanauskaitė mirė 2007 m. vasario 17 d. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

2008 m. įsteigta Jurgos Ivanauskaitės premija. Ji skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. J. Ivanauskaitės premija pirmoji apdovanota rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Režisierius Algimantas Puipa pagal J. Ivanauskaitės romanus yra sukūręs filmus „Nuodėmės užkalbėjimas“ (pagal „Raganą ir lietų“, 2007 m.) ir „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2011 m.). Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė apie rašytoją 2009 m. sukūrė dokumentinį filmą „Šokis dykumoje“.

Ką laimėjo J. Ivanauskaitės amžininkai, skaitydami rašytojos kūrybą tuomet, kai ji ją rašė, ir ką gali laimėti šiandienos jos skaitytojų karta? Susirašinėjant apie tai, literatūrologė dr. SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ teigė: „Literatūros mokslas jau kelis dešimtmečius kalba apie „autoriaus mirtį“ ir „skaitytojo gimimą“: prasmes kuria skaitytojai, todėl svarbu ir tai, kokius lūkesčius jie sudeda į skaitomus tekstus, ką juose pastebi, išskaito. Todėl svarbi – žmogui egzistenciškai ir visuomenei, socialiai – gali būti nebūtinai ta kūryba, kurią literatūros kritika laiko „estetiškai vertinga“.“

Literatūrologė dr. Solveiga Daugirdaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Minime Jurgos Ivanauskaitės 60-metį. Pirmas dalykas, ateinantis į galvą – tai jos ryški asmenybė ir atvirumas pasauliui, kitoms kultūroms. Ji buvo ir gera, ir populiari rašytoja. Kaip manote, ar šios, pavadinkime, sėkmės formulės užtenka, kad Ivanauskaitė būtų vis prisimenama, vėl aktualizuojama ir naujosios kartos su malonumu skaitoma? Ar yra ir kitų dalykų, Ivanauskaitės intuityviai užčiuoptų, kurie jos kūrybai neleidžia nugrimzti šešėlyje?

Labai norėčiau žinoti atsakymą! Būtų įdomu palyginti, nes jaučiuosi daugmaž suprantanti, kas jos kūryboje atrodė patrauklu Ivanauskaitės bendralaikiams. Norint pagrįstai atsakyti, reikėtų tyrimo, kas dabar skaito Ivanauskaitės knygas, ko jose ieško ir ką randa. 

O toliau – sudėtingiau. Dalis ir literatūros kritikų, ir šiaip skaitytojų Ivanauskaitės nelaikė ir nelaiko gera rašytoja, nes gerą literatūrą apibrėžia pagal kriterijus, kurių jos kūryba neatitinka. Ir dėl to nereikia pykti – nėra nė vieno rašytojo, kurį visi laikytų geru, na nebent Šiaurės Korėjoje. Tikėtina, kad literatūros sociologija ar kultūros studijos būtų parankesnės vertinant Ivanauskaitės veiklos, meno kūrybos, asmenybės pavyzdžio reikšmę. 

Taip pat ir populiarumas savaime nėra nei gerai, nei blogai, bet paprastai gera literatūra laikoma sudėtinga, taigi iš principo labiau nepopuliari negu populiari literatūra. Populiarumą galima išmatuoti, pavyzdžiui, parduotų egzempliorių skaičiumi. Be to, su populiariąja literatūra siejami ir tam tikri žanrai, tačiau, tarkim, konkretus detektyvas, nors priskiriamas populiariajai literatūrai, juk gali būti ir visai nepopuliarus. Taigi siūlau nesileisti į diskusijas dėl terminų, bet ir nepamiršti, kad terminai skirtingiems kalbėtojams gali reikšti skirtingus dalykus. Populiari literatūra ne tas pats, kas populiarioji. Tarkime, Ivanauskaitę pavadiname populiaria populiariosios literatūros autore. 

Sovietmečiu dar vartotas pramoginės literatūros terminas, rašytojai buvo linkę įsižeisti, pavadinti pramoginės (dabar sakytume – populiariosios) literatūros kūrėjais. Pavyzdžiui, Vytautas Sirijos Gira, taip pavadintas, parašė protesto laišką akademikui Jonui Lankučiui. Kiek teko patirti, Ivanauskaitė nebuvo laiminga, laikoma populiariosios literatūros kūrėja, o juk tai viso labo terminas, ne menkinamasis apibūdinimas. Bet, jeigu nebūtų rašiusi geros, nors iš esmės populiariosios literatūros, nebūtų ir tokia populiari. Sakau „iš esmės“, nes niekas neegzistuoja grynais pavidalais ir apskritai terminai turėtų palengvinti susikalbėjimą, bet šiuo atveju apsunkina. 

Bet neneigiate, kad Jurga Ivanauskaitė buvo naujas balsas literatūroje? 

Jeigu 9-ajame XX a. dešimtmetyje skaitei knygas, nepastebėti jos debiuto buvo neįmanoma. Bet jis nebūtinai turėjo visiems patikti. Galvojant apie vieną autorių ar jų grupę, svarbu neprarasti bent minimalaus literatūros, kaip visumos, vaizdo. Vieniems tuo metu – sovietmečio pabaigoje ir nepriklausomybės pradžioje – geras rašytojas buvo Romualdas Granauskas, antriems Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, kiti poetai.

Pabandykim įsivaizduoti: 1985 m., kai išėjo debiutinis Ivanauskaitės apsakymų rinkinys „Pakalnučių metai“, Juozas Baltušis ruošė šeštąjį vis tobulinamo jau premijuoto romano „Sakmė apie Juzą“ leidimą, pasirodė Sigito Gedos rinkinys „Mamutų tėvynė“, Sauliaus Tomo Kondroto romanas „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, Juozo Požėros romanas „Žuvys nepažįsta savo vaikų“, kuriame vaizduojamas likimas lietuvių, kurie, kadaise ištremti į Šiaurę, liko ten gyventi. Tai romanas apie tremtinių likimą neminint tremties – įgudę sovietmečio skaitytojai prasmes suprato iš nutylėjimo.

Tais metais knyga debiutavo ir poetas, leidėjas Vaidotas Daunys – taip pat ryški lūžio metų asmenybė, ir tyli, savo vyro, poeto Vytauto Bložės šešėlyje laikiusis poetė Nijolė Miliauskaitė, kuri, kaip ir Ivanauskaitė, vėliau bus apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija. Ivanauskaitės gerbėjams gal buvo pakyrėjusi kaimiškoji proza ar tradicinė poezija, jie skaitė Kondrotą ir tuomet madingus Lotynų Amerikos autorius. 9-ajame XX a. dešimtmetyje kultūros ir visuomenės gyvenimas kunkuliavo – jo pradžioje gyvenome saugiame išsikvėpusiame socializme, o jo pabaigoje – kupinoje vilčių ir nerimo dėl ateities nepriklausomoje valstybėje. Lygiai judrus, daugiasluoksnis buvo ir literatūros gyvenimas. Ivanauskaitė buvo ir embleminė to laiko autorė, ir viena iš daugelio – priklauso nuo pasirinkto rakurso.

Šiais ekshibicionistiškais laikais privatumas nemadingas, bet, kiek suprantu, Ivanauskaitė ateina iš epochos, kai jis, privatumas, buvo laikomas būtina terpe, sąlyga asmenybei augti.

Visuomenėje, garsiau tarp intelektualų girdisi pasvarstymų, kad šiuo metu trūksta moralinių, dvasingų, šviesaus mąstymo autoritetų. Tokių, koks buvo Leonidas Donskis. Ar Jurga Ivanauskaitė atsistotų į tokių gretas? Kuo išskirtinis buvo jos autoritetas?

Nedrįsčiau svarstyti nei apie Ivanauskaitės, nei apie kitų, kaip jūs sakote, moralinį autoritetą. Kiekvienas žmogus savaip ypatingas ir reikalingas šitam pasauliui. Moraliniai autoritetai svarbu, bet menininkai retai jais tampa, bet juk ir neprivalo. Pagalvojau, gal mums ir stinga supratimo, kad tas pats žmogus tiek didis, tiek menkas, ir gebėjimo įvertinti nuopelnus nežiūrint asmeninio netobulumo? Juk kalbame ne apie šventuosius.

Ivanauskaitės balsas buvo girdimas, ji mokėjo išnaudoti savo populiarumą, pavyzdžiui, viešindama Tibeto klausimą. Už jos menus ir pilietinę veiklą ne mažiau svarbu, kad ji buvo pavyzdys moterims, norinčioms siekti profesinės karjeros, ar, tariant poetiškiau, jaučiančioms pašaukimą ne šeimai. O tai iš esmės sutampa su feministine vizija – moterys turi būti laisvos pasirinkti, kur reikštis ir kaip veiklos sferas derinti. Konservatyvioje lūžio laikų atmosferoje, kai buvo pabrėžiamas grįžimas prie „tradicinių vertybių“, neva tikroji moters laimė, kurią atėmė tarybų valdžia, yra kurstyti namų židinį, – toje atmosferoje Ivanauskaitės pasirinkimas, manau, buvo matomas ir veikė. Galėčiau tai iliustruoti ryškiausių dabarties menininkių pasisakymais, čia nereikia kiekybinio tyrimo. 

Pabrėžiamas Ivanauskaitės asmenybės intensyvumas, jos talentas labai skirtingose kūrybos plotmėse, jos įtaka literatūros laukui, trumpas, bet labai intensyvus kūrybinis gyvenimas. Kadangi esate su rašytoja daug bendravusi, stebėjusi jos virsmus, jūsų akimis žvelgiant, kuo ji vadovavosi gyvenime? Karjeroje? Kaip kito jos santykis su rašymu, rašytojos statusu?

Kaip tik dėl to, kad daugiausiai kalbame apie literatūrą, manau, kad vis dar nesuprantame Ivanauskaitės vaidmens. Literatūra nebūtinai yra reikšmingiausia jos veiklos sritis. Pritarčiau menotyrininkei Ramutei Rachlevičiūtei, kad šiuo metu gal įdomiausia, nors ir mažiausiai žinoma, yra Ivanauskaitė kaip dailininkė grafikė savo ankstyvaisiais, dar M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir studijų metais sukurtais darbais. Ten atsiskleidžia kita Ivanauskaitės asmenybės pusė – gana privatus, uždaras žmogus, mergaitė, mergina, svajojanti ir kurianti savo pasaulį piešiniais. Ten matyti ir jos ryšiai su šeima, ir jaunatvinis susižavėjimas Johnu Lennonu, viskas kameriškiau, santūriau negu vėlesniuose darbuose. Pertvarkos, Roko maršų, Sąjūdžio laikas suteikė galimybes, bet kameriškumas, kontempliatyvumas buvo nustumtas į pašalius, reikalavo kitų savybių. Ivanauskaitei pavyko sėkmingai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. 

Patikinu, kad nesu daug bendravusi ir niekada to nesiekiau. Įdomiausia rašytojo pusė yra jos ar jo knygos, jas analizuoti – mano profesija. Taip, mes gyvenom tame pačiame mieste tuo pačiu metu ir turėjom bendrų interesų ir draugų, bet bendravimas buvo labiau dalykinis. Apibūdinčiau Ivanauskaitę kaip dalykišką, profesionalią, nekomplikuojančią situacijos. Bendrauti su Ivanauskaite buvo paprasta ir malonu, ji nebuvo arogantiška (nebent tobulai tai slėpė) ir, man atrodo, buvo darboholikė. Ji mane pamokė, kad su artimiausiais žmonėmis reikia sutarti laiką, kai jie gali prisiskambinti, o kitu laiku, jeigu intensyviai dirbi, niekam neatsiliepti. Tik man tas patarimas netiko, nes auginau vaikus, o jų reikalai visada būna skubūs. 

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė 1997 m. Jurgitos Jačėnaitės nuotrauka

Literatūros žurnalas „Metai“, minėdamas Jurgos Ivanauskaitės 60-metį, savo tinklalapyje pateikia išsamią rašytojos kūrybos recepciją – ir jos pačios kūrybą, ir įvairius pastarosios kontekstus. Ir, kaip pats žurnalas pabrėžia, viena svarbiausių šios publikacijos ašių – išsamus Jūsų interviu su Ivanauskaite, kuriame atsiskleidžia rašytojos brendimo ypatumai, apmąstomos kūrybos ištakos, santykiai su Korsakų šeima. Kuo Jums ši publikacija brangi, kas atsiveria joje naujai per laiko atstumą?

Šito pokalbio yra du variantai. Kadaise dėsčiau Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre ir dar ten užsiėmiau kultūriniu švietimu – rengiau susitikimus. Prisimenu vakarus su Vanda Zaborskaite, Viktorija Daujotyte, Laura Sintija Černiauskaite, Inesa Kurklietyte. Gal jie nebuvo įrašomi. Pokalbis su Ivanauskaite įvyko 2003 m. lapkričio 2 d. ir iššifruotas paskelbtas Lyčių studijų centro svetainėje, tebėra prieinamas. Netrukus mes jį perdarėm susirašinėdamos elektroniniu paštu, kai rengėm spausdinti „Metų“ žurnale. Tokia jo istorija. Jokių ypatingų sentimentų tiems tekstams neturiu, bet, žinoma, gerai, kad jie yra. Juk neužfiksavau pokalbių su daugeliu žmonių, kurių nebėra, su kitais ir iš viso neišsikalbėjau, vis „nebuvo laiko“, įskaitant ir savo artimiausius. 

Ivanauskaitė buvo, galima sakyti, mano bendraamžė, o jaunystėje paprastai nerūpi praeitis, žmogus pats sau yra pasaulio bamba. Gana vėlai pradėjau suprasti, kad ji ne tik savita asmenybė, bet už jos dar yra ir šešėlis, šleifas, nutįstantis į praeitį. Žmogaus šešėlį minėjo rašytojas Saulius Šaltenis, vertindamas jos debiutą. Anuomet nesupratau to pasakymo. Vėliau pradėjau matyti ne tik Ivanauskaitės tėvų, senelių reikšmę, bet ir dar ankstesnę kartą. Jos močiutės, rašytojos Halinos Nastopkaitės-Korsakienės mama – iš reformatų Cumftų, ten esama ir kunigų, ir gydytojų. Pati Ivanauskaitė nebuvo linkusi viešinti šeimos, kaip ambicingas žmogus, norėjo būti vertinama už savo pačios nuopelnus. Gal ir iš viso nesulaukė to amžiaus, kai žmogus susidomi savo gimine. 

Daug ką jau vėliau sužinojau iš jos mamos, iš naujo skaičiau memuarines jos močiutės knygas. Jautrų pasakojimą apie Ivanauskaitės tėvo darbą teatre radau režisierės Aurelijos Ragauskaitės atsiminimų knygoje. Literatūroje, kaip ir gyvenime, daug kas susiję nematomais saitais, jie veikia. Kai neturi paveldo, tradicijos, juos reikia sukurti, atrasti, o kai turi – reikia sau ir kitiems įrodyti, kad esi ko nors vertas savaime. Ypač moterys vis dar suvokiamos per jų ryšį su kitais, joms aktualu įrodyti, kad nėra tik kažkieno dukros, anūkės, žmonos. 

Bet jeigu kalbėtume apie Ivanauskaitės kūrybos tyrimus, tai pirmiausia minėtina filosofijos profesorės Jūratės Baranovos knyga „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (2014). Jos požiūris į literatūrą kitoks negu literatūrologų, bet tai vienintelė tik Ivanauskaitei skirta monografija.

Pakalbėkime apie kūrybinį ir kultūrinį Jurgos Ivanauskaitės palikimą. Koks rašytojos archyvas itin svarbus ir galbūt nuodugniau vertas patyrinėti arba dar netyrinėtas?

Į šį klausimą atsakytų jos sesuo dr. Radvilė Racėnaitė ir mama prof. Ingrida Korsakaitė. Iš to, ką žinau iš leidėjų, sprendžiu, kad didžioji dauguma jos vėlesniųjų kūrinių buvo parašyta spausdinimui. Žinoma, yra laiškų, kitų asmeninių raštų. Bet apskritai turiu etinių abejonių, ar verta, ar dera viską, kaip jūs sakote, tyrinėti, juoba – spausdinti. Šiais ekshibicionistiškais laikais privatumas nemadingas, bet, kiek suprantu, Ivanauskaitė ateina iš epochos, kai jis, privatumas, buvo laikomas būtina terpe, sąlyga asmenybei augti. 

Kokie Ivanauskaitės Jums ištarti ar perskaityti žodžiai į atmintį įstrigę labiausiai? Prie kurių jos kūrinių grįžtate ar vis pagalvojate sugrįžti?

Kai Ivanauskaitė debiutavo eilėraščiais „Moksleivio“ žurnale 1978 m., man tebuvo 11–12 metų. Dabar negaliu patikėti, kad tokio amžiaus galėjau suprasti juos, gal skaičiau vėliau? Šiaip ar taip, juos atsimenu iki šiol. Moku citatų, pavyzdžiui, iš „Raganos ir lietaus“, bet tai dėl savo profesinių reikalų, o ne todėl, kad laikyčiau ją gyvenimo išminties mokytoja. Šiuo metu man įdomiausias yra jau minėtas 9 dešimtmečio vidurys – laikas iki Sąjūdžio, kai literatūra dar tarsi sovietinė, ne viską sakanti atvirai, bet jau ir nebe sovietinė, rafinuotų formų, labai įvairi. Sakytum, iki galimybių ribos išpūstas balionas, kuris dar šiaip taip laikosi, bet netrukus sprogs. Į tą laiką telpa dvi pirmosios Ivanauskaitės apsakymų knygos. Romaną „Sapnų nublokšti“ perskaičiau iš naujo šiemet jo kartotinio leidimo proga. 

Ir reziumuojant – ką, jeigu taip būtų galima pasakyti, laimėjo Jurgos Ivanauskaitės amžininkai, skaitydami rašytojos kūrybą tuomet, kai ji ją rašė, ir ką gali laimėti šiandienos jos skaitytojų karta?

Negaliu atsakyti, ar skaitant galima laimėti. Gal priešingai? Kuo daugiau skaitai, tuo mažiau nori laimėti, nes randasi kitų vertybių? Laimėtojai gal iš viso neturi laiko skaityti, nes jiems reikia dalyvauti, kovoti, laimėti, uždirbti pinigus? Ir šiaip esu linkusi solidarizuotis su pralaimėtojais, nes jie įdomesni. Literatūroje taip pat. Ir Ivanauskaitė, kitos rašytojos įdomios todėl, kad nebuvo laikomos laimėtojomis. Na, o jeigu vis dėlto reikia laimėtojų, tai prisiminkim, kad literatūros mokslas jau kelis dešimtmečius kalba apie „autoriaus mirtį“ ir „skaitytojo gimimą“: prasmes kuria skaitytojai, todėl svarbu ir tai, kokius lūkesčius jie sudeda į skaitomus tekstus, ką juose pastebi, išskaito. Todėl svarbi – žmogui egzistenciškai ir visuomenei, socialiai – gali būti nebūtinai ta kūryba, kurią literatūros kritika laiko „estetiškai vertinga“. Tad baigiame tuo, nuo ko pradėjome: kad esama labai skirtingų požiūrių ir į atskirus autorius, ir į literatūrą. Ivanauskaitės kūrybą lydėjusios kontroversijos turėjo mus įpratinti prie nuomonių įvairovės.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu