Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Literatūros riteris. Jonui Mikelinskui – 100

Rašytojas Jonas Mikelinskas. Onos Pajedaitės nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 1)

Literatūrai Jonas Mikelinskas tarnavo gyvybingai ir dieviškai ilgai – apie penkiasdešimt metų; parašytų knygų kiekis ir apimtys milžiniškos; dirbta visuose žanruose – nuo miniatiūros iki epopėjos. O juk rašytojas apsakymų rinkiniu „Senis po laikrodžiu“ (1960) debiutavo tik sulaukęs 37-erių.

Apie J. Mikelinską rašę literatūros kritikai bandė viena fraze nusakyti jo kūrybos esmę: Vytautas Kubilius pasirinko kodą – tiesos sakytojas, Elena Bukelienė į pirmą planą iškėlė egzistencinę jauseną, Mykolas Sluckis konstatavo, kad tai „vidinio metodo rašytojas“, paprasčiau tariant, kad konfliktas kyla ir sprendžiasi visų pirma veikėjo sąmonėje.

Man J. Mikelinskas yra turbūt pirmiausia Mokytojas, ir, žinoma, ne todėl, kad daug rašė apie mokyklos realijas (ilgokai dirbo mokyklų inspektoriumi), o kad jaunai kritikei buvo didelis autoritetas. Tais metais, kai gimiau, J. Mikelinskas baigė prancūzų kalbą ir literatūrą, jo kūrybai daug įtakos turėjo prancūzų romanas ir egzistencializmo filosofija (tiems laikams rašytojas buvo didelis eruditas).

Čia įterpsiu keletą subjektyvių prisiminimų: pas mano tėvą Adolfą Sprindį, Vilniaus universiteto dėstytoją, J. Mikelinskas dažnokai užsukdavo (gyvenome patogioje vietoje, pačiame Vilniaus senamiesčio centre), ir abu įnirtingai diskutuodavo apie literatūrą, rašančius kolegas, ką tik pasirodžiusias knygas ar užsienyje populiarias filosofines kryptis, o aš išpūtus ausis klausydavau, nes tokių dalykų niekur kitur negalėjai išgirsti. Maestro recenzavo mano pirmą kritikos knygelę 1981 metais – supratingai ir geranoriškai, iš kelių pasirodžiusių recenzijų ši buvo pati giliausia ir išmintingiausia.

1978 metais rašiau J. Mikelinskui laišką, kur klausiau: „Jaunas žmogus į žilą žmogų turi kreiptis ir klausti, iš kur tas ima išminties, santūrumo, pasitikėjimo savimi ir svarbiausia „pastovios jėgos gyventi“.“ Namų bibliotekoje turiu rašytojo dedikuotų knygų, džiugina skatinantys stiebtis aukštyn palinkėjimai, stebina nuostabiai daili rašysena.

Žvelgiant iš distancijos į bet kurio rašytojo palikimą, svarbiausi yra du aspektai: kiek jo kūryba davė lietuvių literatūros raidai ir kokia (kurių) kūrinių išliekamoji vertė šiandien. 

Ankstyvasis J. Mikelinsko kūrybos etapas – postūmis lietuvių novelės atsinaujinimui. Kasdienybės prasmę liudiję, psichologizmą gilinę trumposios prozos rinkiniai „Šiltos rankos“ (1962), „Pažinai tu jį?“ (1963), „Žiupsnis smėlio“ (1965), „Lakštingala – pilkas paukštis“ (1969), rinktinė „Rugpjūčio naktį“ (1971) buvo reikšmingi literatūros grįžimui prie tikrosios prigimties, nes iki tol vyravo stambių gabaritų epinės drobės apie gigantiškas statybas ar socializmo pergalę. Kad ir nuobodokas šis knygų vardijimas, bet verta pamatyti, kiek daug rašyta ir kaip dažnai pasirodydavo vis nauja knyga! 

Novelėse atsispindėjo ne didvyrio, o paprasto žmogaus momento nuotaikos, jausmų niuansai, sąmonės judesiai. Tvirtai sukomponuoti kūrinėliai stebino netikėta pabaiga, siekė sukelti betarpiškumo įspūdį, o kalbinis audinys buvo atnaujintas abstraktesne leksika, neįprastomis sąvokomis. 

Rašytojas Jonas Mikelinskas. Onos Pajedaitės nuotrauka
Rašytojas Jonas Mikelinskas. Onos Pajedaitės nuotrauka

Lietuvių sovietmečio literatūroje J. Mikelinskas išsiskyrė intelektualiniu pradu, erudicija, o autobiografijoje rašė: „Mėgstu autorių mąstytoją, o literatūrą mąstančią, žodžiu, tokią literatūrą, kuri stengiasi ne tik vaizduoti tikrovę, bet ir ją analizuoti, įprasminti, konstruoti, modeliuoti […].“ („Tarybų Lietuvos rašytojai“, M–Ž, Vilnius: „Vaga“, 1977, p. 82) Šią savo nuostatą rašytojas dar ryškiau įgyvendino romanuose, kurių pasirodymas žymėjo inovatyvų etapą lietuvių romanistikos raidoje, ypač XX a. aštunto dešimtmečio kūriniuose.

Jau pirmieji J. Mikelinsko romanai sulaukė pripažinimo ir diskusijų, nes jautriai kalbėjo apie svarbias jaunimo problemas: „Vandens nešėja“ (1964) – apie provincijos mokytojos brendimą, „O laikrodis eina“ (1966) – apie dviejų abiturientų santykius ir gyvenimišką užsigrūdinimą. Mano mama mokytoja su savo auklėtiniais entuziastingai nagrinėjo šių romanų problematiką ir herojų idealus bei klystkelius.

Psichologizmas, slėpiningumas, mįslės, sapnai, santykių pinklės, okupacijos baisumai – vaizduodamas šiuos sovietmečiu ne itin toleruojamus dalykus, J. Mikelinskas dažnai buvo pirmeivis ir dėl to dažnai susilaukdavo literatūros prievaizdų nemalonės. Po triuškinančios kritikos oficioziniame laikraštyje „Tiesa“ dėl bandymo praplėsti leistinas ribas, negatyviai vaizduoti chruščiovinį „atlydį“ ir teigiamo kunigo paveikslo apysakoje „Trys dienos, trys naktys“ (1968) sekė nemalonios partinės sankcijos. 1969 m. sausio 31 d. vykusiame Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje J. Mikelinskas atleistas iš jaunų rašytojų konsultanto darbo ir septynerius metus jo kūryba nepublikuojama.

Konsultanto pareigybė – ugdyti jaunus rašytojus, o jam inkriminuota, kad atsakymus jauniems rašytojams J. Mikelinskas rašė „apolitiškai“ (Eduardo Mieželaičio kalba, kurią cituoja Alfonsas Bieliauskas savo memuaruose iš užrašų knygelės; Alfonsas Bieliauskas, „Pažink savo artimą: abipus Rubikono IV“, Vilnius: „Pradai“, 2001, p. 247)

Dėl orios laikysenos J. Mikelinskas neatgailavo ir nusišalino nuo viešumos, tyliai rašė, gyvendamas atkampioje sodyboje su motina. Čia sukurtos geriausios jo apysakos „Anonimas“ (1975), „Laukinė obelis“ (1980) – pastarojoje nagrinėjamos mirties ir savižudybės temos. Apysakoje efektingai plėtojamas neįsisąmonintų dalykų vaidmuo – sinchroniškai sutampa dviejų atsitiktinių pakeleivių, vairuotojo ir poeto veiksmai (abu randa po laukinę obelį, pasiima po obuoliuką, norėtų dar susitikti). Ir kitose apysakose gvildenama moralinė problematika su egzistenciniu „pamušalu“. Psichinės realybės vaizdavimas – stiprioji J. Mikelinsko prozos pusė – vėliau vis labiau užleidžia vietą abstrakčiam situacijų modeliavimui, vidinis veikėjo patyrimas aukojamas divertismentiškam detalių žaismui. Iš devynių J. Mikelinsko parašytų apysakų reikšmingiausios lieka čia įvardintosios. 

Kai Lietuvoje įsigalėjo modernistinis tikrovės vaizdavimo būdas – vidinis monologas, J. Mikelinskas išmoningai pritaikė jį romane „Genys yra margas“ (1976), kuriame herojus bando įsisąmoninti savo praeities kaltės priežastis, negailestingai save analizuoja, teisia ir teisina, po siūlelį narplioja savo gyvenimą ir siekia moraliai atgimti. Šiame romane novatoriškai kaitomi keli laiko planai, susipina realybė ir sapniška tikrovė, vaizduojamas dvasinę pusiausvyrą praradęs žmogus, o tarybinis pilietis juk turėjo demonstruoti visišką tvirtybę.

„Mikelinsko prozos herojus yra žmogus sau […]“, – teigė Vytautas Kubilius „XX a. literatūroje“ (Vilnius: „Alma littera“, 1995, p. 587). Nauja buvo tai, kad jo knygų veikėjai dažnai labiau kaltina save, ne istorines aplinkybes, o istorinis determinizmas sovietmečiu buvo vienintelė pasaulėžiūrinė doktrina. 

Iki tol nežinoma medžiaga ir problematika išsiskyrė J. Mikelinsko romanas „Už horizonto – laisvė“ (1978). Antrojo pasaulinio karo metais prievarta paimti į Reicho darbo tarnybą jaunuoliai (rašytojas mobilizuotas 1942 m.) turi apsispręsti, koks jų santykis su nacistine Vokietija. Dienoraščio pagrindu parašytame kūrinyje vokiškų karinių komandų fone skamba filosofiniai svarstymai apie vidinės laisvės būtinybę. Tai vienintelis šią autentišką tikrovę liudijęs lietuvių romanas sovietmečiu, ir neatsitiktinai kunigas Julius Sasnauskas yra sakęs, kad jam šis kūrinys, kaip vienas sąžiningiausių, jaunystėje padarė itin didelį įspūdį. 

Rašytojas Jonas Mikelinskas gimtuosiuose Ratkūnų laukuose 1986 m. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos rankraštyno nuotrauka
Rašytojas Jonas Mikelinskas prie savo klėtelės Ratkūnuose 1977 m. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos rankraštyno nuotrauka

Rašytojas visada tikėjo ir teigė esant aukštesnį pradą, vieningos kosminės visumos esimą, todėl literatūrą ir religiją, jo nuomone, jungia neabejotinas ryšys, kurį liudija ir rašytojo pašaukimo svarba, rašomo žodžio rimtumas:

Literatūra yra ne tik žodžio menas, bet ir arena, kur vyksta žmogaus būties drama, jo savivokos, savikūros, tapsmo aktas, komedija ir tragedija, kur jam iškyla ir aibė klausimų, į kurių daugelį jis neįstengia atsakyti, kadangi jie – metafiziniai ir protu nesuvokiami. Tačiau tikroji literatūra be jų išsiversti negali.

(Jonas Mikelinskas, „Aš ir mano Dievas“, „Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save“, sud. Gediminas Mikelaitis, Vilnius: „Aidai“, 2002, p. 204–205)

Autobiografinėje knygoje „Dinozauro ausyje“ (2009) rašytojas vardija atsparas: sąžinė, Dekalogas, Kanto kategoriškasis imperatyvas – t. y. subjektyviai priimamas moralaus elgesio dėsnis.

Klasikinės literatūros principų rašytojas laikėsi visą kūrybos metą, nors sovietmečiu tai buvo sunkiai suderinama su generaline literatūros linija, ir kartais tekdavo laviruoti. Kaip tik toks yra storas daugiaplanis romanas „Kur lygūs laukai“ (I t. 1981, II t. 1990), kuriame padaryta kompromisinių nuolaidų, ir grįžimas prie išsamaus tradicinio pasakojimo intelektualiajam prozininkui nebuvo sėkmingas.

Atskirai reikia paminėti J. Mikelinsko romaną „Juodųjų eglių šalis“, rašytą 1962–1967 metais, kuris pasirodė atskira knyga, tik atgijus tiesos sakymui 1988-aisiais, nes jame reprezentuojamas kitoks požiūris į pokarį, neatitikęs anuometinės konjunktūros. J. Mikelinskas nepanoro partizanų vadinti banditais, juodinti rezistencinės kovos, pabandė motyvuoti jos ištakas ir priežastis, diskutavo dėl marksizmo deklaruojamos „klasių kovos“ sampratos ir pan.

Romane esama nemaža polemikos su kitų rašytojų platinamais šios tematikos štampais (pvz., kvestionuojama „trečiojo“ kelio negalimumo koncepcija), pateikiamos pagrindinio herojaus tardymo scenos valsčiaus NKVD būstinėje, ignoruojamas „socialistiniam realizmui“ būtinas optimizmas, netgi išdrįstant vokiškai pacituoti Friedricko Nietzchės Zaratustros aforizmą apie liūdesį. To su kaupu užteko ideologinės nekaltybės saugotojams, ir romano laiku neišvydome. 

Net atšventęs 90-metį, J. Mikelinskas buvo aktyvus kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo dalyvis, kaip pilietis turėjo savarankišką nuomonę įvairiausiais politinio, praeities palikimo ar nūdienos aktualijų klausimais ir energingai ją dėstė (ypač prieštaringai viešumoje buvo vertinami jo samprotavimai apie Holokaustą). Rašė aktualią publicistiką („Ave libertas“, 2001, „Kada Kodėl taps Todėl“, 2004, „Kodėl yra taip, kaip yra“, 2006), o knygoje „Niurnbergo šešėlyje“ (2009) ginčijo Niurnbergo proceso juridiškai įteisintus dvigubus standartus, taikomus fašistinei Vokietijai ir sovietinei santvarkai. J. Mikelinskas aistringai klausė, kodėl sovietinis bolševizmas nesusilaukė tokio pat pasmerkimo kaip fašizmas. Rašytojų įžvalgos dažnai pranoksta politikų sprendimus – tai kaip niekad akivaizdu brutaliausio karo Ukrainoje dienomis. 

Agnės Naunikaitės nuotrauka
Jono Mikelinsko bibliotekos Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje fragmentas. Dainiaus Vareikos nuotrauka

Rašytojas apmąstymus apie kūrybą ir kūrėjus sudėjo į knygą „Žmogus ir jo legenda“ (2002), o estetinės programos akcentas – tarsi visa darbų suvestinė – buvo apsakymų rinkinys „Žmogaus esmė“ (2001). Gal nedaug kas žino, kad rašytojas nuolat užrašinėjo savo sapnus. Įspūdinga šios knygos novelė „Mirtina tuštuma“, kurioje herojus, visą gyvenimą rinkęs sapnus, liudijančius jo slaptąjį pasąmonės turinį, jo intymųjį pasaulį, nutaria tuos psichologinį krūvį kaupiančius užrašus sudeginti. Ir su tuo vidiniu turiniu sudega žmogaus gyvastingumas, lieka tik tuštuma – tai toks tarsi teorinis bandymas pa(si)tikrinti, ar tikrai sapnas – neišsižadamas žmogaus turtas. 

J. Mikelinskui visad buvo svarbu žmogaus paskirtis, jo moralinė atsakomybė ir mirtis, kaip atskaitos taškas, įpareigojantis ne tuštybės mugei, o gilesnės egzistencijos prasmės paieškoms. Daugelį žavėjo rašytojo žmogiškoji laikysena, pilietinė pozicija, donkichotiški žygiai ir žodžiai bei riteriškas tarnavimas literatūrai. Kaip vyriausios kartos rašytojas kartais teigė idealus ir principus, jau svetimokus jaunesnei kartai, iš bekompromisės moralės vertino šiuolaikinės visuomenės ydas. Bet visada buvo ištikimas sau, o rašytojo paskirties suvokimas, net išaukštinimas, šiandien tiesiog kelia pavydą. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.