2021 07 20

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Liturginės Benedikto XVI vizijos pabaiga?

Tradicinė liturgija Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, 2013 m. Gonzague Bridault nuotrauka

Jau nuo birželio mėnesio vadinamųjų tradicionalistų (senojo Romos rito apeigų mylėtojų) sluoksniuose sklido gandai, kad popiežius Pranciškus išleis naują dokumentą, kuriuo bus panaikintas jo pirmtako Benedikto XVI motu proprio „Summorum Pontificum“, kuriuo buvo leista laisvai švęsti ikireforminę liturgiją.

Šie gandai virto realybe liepos 16 d., kuomet pasirodė motu proprio „Traditionis Custodes“. Juo buvo nustatyta nauja tvarka dėl senųjų apeigų, kartu panaikinant Benedikto XVI suteiktas privilegijas.

Priešistorė: nuo reformos iki schizmos

1962 m. prasidėjęs Vatikano II susirinkimas vienu iš tikslų iškėlė Romos rito apeigų atnaujinimą, apvalant ir geriau atskleidžiant jų turtus tikinčiajai liaudžiai. Kaip šios liturginės reformos vaisius, 1970 m. įsigaliojo Pauliaus VI patvirtintas naujas Romos Mišiolas. Kai kurios Bažnyčios grupės šią atnaujintą liturgiją laikė visiška priešingybe tai, pagal kurią Bažnyčia šventė nuo Tridento susirinkimo laikų, todėl atsisakė ją priimti. Regima šio liturginio karo išraiška tapo arkivyskupo Marcelio Lefebvro  įkurta Šv. Pijaus X kunigų brolija. Su tuo susijusi ir 1988 m. schizma.

Norėdamas užbaigti šį liturginį karą, popiežius Jonas Paulius II Dievo kulto kongregacijos parengtu ypatingu indultu „Quattuor abhinc annos“ 1984 m. leido naudotis 1962 m. Jono XXIII išleistu Romos Mišiolu,  o 1988 m. savo apaštališkuoju laišku motu proprio „Ecclesia Dei“ vėl paragino vyskupus plačiai ir dosniai teikti tokią galimybę to prašantiems tikintiesiems.

Plačiai atvertos durys

2007 m. liepos 7 d. popiežius Benediktas XVI savuoju motu proprio „Summorum Pontificum“ panaikino beveik visas kliūtis švęsti ikisusirinkiminę liturgiją. Nuo šiol kiekvienas kunigas galėjo privačiai, be leidimo aukoti Mišias pagal 1962 m. Mišiolą. Atsiradus tikinčiųjų grupėms, skatinama leisti tokias Mišias švęsti parapijose arba kurti personalines parapijas, skirtas vien šiam ritui. Reikalus, susijusius su šios liturgijos šventimu, koordinavo popiežiškoji komisija „Ecclesia Dei“.

Viskas priklauso nuo vyskupų

Popiežius Pranciškus savo motu proprio „Traditionis Custodes“ primena, kad vyskupas yra atsakingas už liturgijos šventimą savojoje vyskupijoje, todėl nuo šiol jis yra atsakingas ir už ikisusirinkiminės liturgijos šventimo klausimus. Jis turi patikrinti, ar grupės, kurios švenčia senojo rito apeigas yra sentire cum ecclesia – vienybėje su Bažnyčia, t. y. pripažįsta Vatikano II susirinkimą ir Pauliaus VI reformuotą liturgiją. Taip pat vyskupas turi paskirti vietą, kur būtų galima švęsti šią liturgiją ir tam tinkamą kunigą. Žodžiu, jei iki šiol vyskupas ir tradicionalistų grupės galėjo vieni kitus ignoruoti, tai dabar jie turės arba bendradarbiauti, arba kariauti.

Leidžiama, bet nepatartina

Skaitant Pranciškaus motu proprio ir paaiškinamąjį laišką vyskupams, atrodo, kad naujas taisykles įvedęs popiežius siekia užbaigti tai, ką jis vadina piktnaudžiavimu senąja liturgija, kai kurioms tradicionalistų grupėms Benedikto XVI suteikta privilegija pasinaudojus tam, kad sukurtų paralelinę Bažnyčią, kurioje atmetama ne tik reformuotoji liturgija, bet ir visas Vatikano II Susirinkimo mokymas, bei, ne paslaptis, paties dabartinio pontifiko mokymas.

Galbūt todėl popiežius įveda griežtus saugiklius – nuo šiol autentiška Romos rito išraiška lieka vien Pauliaus VI Mišiolas, senosios liturgijos negalima švęsti parapijose, nepatartina kurti personalinių parapijų ar kongregacijų, kurios naudotų tik senąją formą. Dar daugiau, kunigai, kurie bus įšventinti po 2021 m. liepos 16 d. ir norės švęsti apeigas senuoju ritu, turės gauti ne vien vyskupo, bet ir Vatikano leidimą.

Pixabay.com nuotrauka

Be to, kunigas turės gerai suprasti liturginius tekstus lotyniškai, pasižymėti sielovadine meile ir bažnytinės bendrystės jausmu. Būtina, kad jam rūpėtų ir orus liturgijos šventimas, ir sielovadinė bei dvasinė tikinčiųjų būklė. Pašvęstojo gyvenimo institutai ir apaštalinio gyvenimo draugijos, įsteigtos popiežiškosios komisijos „Ecclesia Dei“, nuo šiol priklauso nuo Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos.

Nesuprasta Benedikto XVI vizija

Popiežius emeritas dažnai buvo kaltinamas tuo, kad, palengvinęs senosios liturgijos šventimą, išpildė vien savo asmeninį troškimą ir įvedė sumaišties Bažnyčioje, atsiradus tarsi dviem ritams. Tačiau Benediktas XVI tikrai nėra vien ikisusirinkiminės liturgijos mylėtojas ar tradicionalistas.

„Summorum Pontificum“ buvo dalis jo tęstinumo hermeneutikos vizijos. Būdamas vienas iš Vatikano II susirinkimo dalyvių, jis kartu buvo ir liudininkas to, ką pats pavadino kitokios Susirinkimo interpretacijos pergale ir įsigalėjimu, kai Susirinkimas imtas laikyti viso to, kas buvo iki tol, pabaiga. Jozefas Ratzingeris išgyveno tą teologijos bei liturgijos sumaištį, kuri lydėjo posusirinkiminę Bažnyčią.

Jis matė, kaip Bažnyčioje randasi dvi kardinaliai priešingos grupės – progresyvieji, kurie atmetė visa, ką Bažnyčia mokė iki Susirinkimo, ir konservatyvieji, kuriems Susirinkimas atrodė tarsi velnio darbas. Vienu iš savo Pontifikato uždavinių Benediktas XVI laikė pasiūlyti vidurio kelią – tęstinumo, o ne trūkio kelią, kai Susirinkimas ir Jo Mokymas regimas viso Bažnyčios Mokymo šviesoje.

Popiežius Benediktas XVI. EPA nuotrauka

Vienas iš tokių jo vizijos vaisių ir buvo „Summorum Pontificum“, kuomet popiežius paaiškino, kad „Pauliaus VI paskelbtas Romos Mišiolas yra lotyniškųjų apeigų Katalikų Bažnyčios „lex orandi“ įprastinė išraiška, o šv. Pijaus paskelbtas ir pal. Jono XXIII iš naujo išleistas Mišiolas yra Bažnyčios to paties „lex orandi“ ypatingoji išraiška – deramai gerbtina dėl savo garbingo bei seno naudojimo. Šios dvi Bažnyčios „lex orandi“ išraiškos jokiu būdu neskatina Bažnyčios „lex credendi“ skilimo, nes tai tėra du Romos rito naudojimo būdai.“

Benediktas XVI tikėjosi, kad pažintis su senojo rito forma padės praturtinti Pauliaus VI reformuotą liturgiją, kuri yra išties taisytina, o ekstraordinarinio rito forma galės perimti naujosios liturgijos gerąsias patirtis, seminaristai ir jauni kunigai – pažinti abiejų Romos rito formų lobius ir atsakingiau švęsti šventąją liturgiją.

Deja, trečiasis kelias nebuvo priimtinas toms grupėms, kurios mieliau rinkosi likti savo apkasuose. Progresyvieji „Summorum Pontificum“ ignoravo, o tradicionalistų grupės pasinaudojo jo teikiamomis privilegijomis tam, kad užsidarytų ikisusirinkiminės Bažnyčios vizijoje, atmesdami tiek Pauliaus VI liturgijos apeigas, kaip nevertingas, tiek patį Susirinkimo Mokymą.

Kas toliau?

„Abu Romos Mišiolo leidimai vienas kitam neprieštarauja. Liturgijos istorijoje esama augimo bei pažangos, bet ne pertrūkio. Kas buvo šventa ankstesnėms kartoms, tas lieka šventa bei didinga ir mums, ir negali būti staiga visiškai uždrausta ar net stačiai laikoma žalinga“, – šis Benedikto XVI teiginys, lydėjęs „Summorum Pontificum“ epochą, atrodo, nustoja galioti. Vatikanas, reaguodamas į piktnaudžiavimus, nusprendė, kad senoji liturgija tebus tik išimtis, leidžiama tik tiems, kurie be to negali gyventi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tai tarsi S raide žymimas filmas, kurį žiūrėti gali tik atitinkamai grupei priklausantys žmonės. Tačiau ar nebus taip, kad, senosios liturgijos mylėtojus uždarius į savotišką getą, sulauksime naujų į Šv. Pijaus X kunigų broliją panašių atvejų? Žinoma, ten, kur šios liturgijos mylėtojų bendruomenių ir vietos vyskupo santykiai buvo paremti abipuse pagarba, naujoji tvarka, turbūt, nieko naujo neįneš. Kitur tiek vieniems, tiek kitiems teks pasitempti, jei iš tiesų rūpės bendrasis sielų gėris, o ne asmeninės užgaidos:

„Žvelgiant į praeitį, į amžių tėkmėje Kristaus Kūną draskiusius susiskaldymus, susidaro įspūdis, kad kritiniais momentais, kai tokie susiskaldymai kildavo, Bažnyčios vadovai nesiimdavo pakankamų veiksmų, kad būtų susitaikyta ir išlaikyta ar atgauta vienybė, susidaro įspūdis, jog dėl susiskaldymų sutvirtėjimo iš dalies kaltas Bažnyčios aplaidumas. Toks žvilgsnis į praeitį šiandien mus įpareigoja dėti visas pastangas, kad visi tikrai trokštantys vienybės toje vienybėje išliktų ar ją iš naujo pasiektų.“ (Benediktas XVI)