Liudijimas iš Rusijos: sunkiausia dabar karių motinoms

Pirmosiomis Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis ji pasirašė peticiją prieš karą, o vakar sužinojo, kad dalis jos pažįstamų, pasirašiusiųjų peticiją, jau suimti. Atsižvelgdami į galimas represijas žmonėms, atvirai kalbantiems apie Rusijos karą prieš Ukrainą, pašnekovės tapatybės neatskleisime.

Daug kalbame apie tai, kad tik patys rusai gali sustabdyti Putiną. Kodėl iki šiol į gatves neišeina milijonai protestuotojų?

Prieš dešimtmetį protestai Rusijoje buvo labai galingi. Tačiau šiandien daug kas pasikeitė. Pirmiausia svarbu suvokti, kad gyvenimas provincijoje labai skiriasi nuo gyvenimo didžiuosiuose miestuose. Rusijos provincijoje gyvena labai konservatyvūs žmonės, jie nuolat žiūri televizorių…

O jaunimas?

Jaunimas televizoriaus nežiūri, vien „TikToką“. Visa kita jiems yra labai tolima. Reikalas tas, kad dabartinė tėvų karta nuo 2012 m. matė, kaip žiauriai pas mus malšinami visi protestai. Jie žino, kad žmonės gali būti suimami ir baudžiami – net už pasisakymus socialiniuose tinkluose ar ne vietoje padėtus patiktukus. Tėvai norėjo, kad užaugtų nauja, neagresyvi ir nepolitizuota karta. Vaikų žmonės turi mažai – šeimoje tik po vieną ar du, todėl ypač juos saugo. Didžiausias jų rūpestis – kad vaikai neįsiveltų į tai, kas galėtų būti pavojinga, ypač į politiką. Savo vaikus jie mokė nelaikinti, nesidalinti politiniais pranešimais socialiniuose tinkluose, neiti į mitingus, nes ten gali sumušti.

Negana to, provincijoje toks elgesys kelia konflikto pavojų ne tik su valdžia, bet ir su kaimynais. Tik pagalvokit, koks gyvenimas provincijos miesteliuose.

Visi vieni kitus pažįsta…

Taip. Aš nuo pat pradžių nepritariau Krymo aneksijai. Atvirai apie tai kalbėjau su savo artimaisiais. Tai labai sunki tema, nes veda į konfliktus. Vėliau net ir su savo kolegomis stengiausi apie tai nekalbėti, nors jie ir žinojo, kokios esu nuomonės. Nors šiaip su žmonėmis labai gerai sutariu, mane dėl to ėmė vadinti fašiste… Dalis žmonių laikosi jiems transliuojamos nuomonės tiesiog dėl savo psichologinio saugumo. Jie tiesiog nepajėgia nuolat gyventi kažkam priešindamiesi, gyvenimas juk vienas…

Daug girdime Ukrainos motinų kreipimųsi į ruses motinas, kad jos pakeltų savo balsą, pareikalautų nesiųsti jų sūnų į šitą karą. Ar pasiekia jus tokia informacija?

Jūs tik pagalvokit, kokią patirtį jau turi mūsų motinos. Iš pradžių Afganistanas, kai motinos nežinodavo, kur jų vaikai, o vėliau paaiškėdavo, kad jie buvo išsiųsti į Afganistaną. Vėliau – konfliktai Čečėnijoje, Abchazijoje, Osetijoje.

Žmogaus psichika visuomet ieško pateisinimo. Net jeigu, neduok Dieve, atsitiktų nelaimė, motina nori žinoti, kad vienintelis sūnus žuvo už teisingą reikalą. Antraip kokia prasmė.

Dabar sunkiausia yra motinoms, kurių vaikai siunčiami į tą siaubingą karą. Dar sunkiau bus žuvusiųjų motinoms pripažinti, kad jų sūnūs žuvo, tarnaudami agresoriui. Šiuo atžvilgiu labai svarbu išsaugoti žmogiškus santykius ir suprasti, kaip veikia žmogaus psichika. Motinoms tai didžiulis sielvartas.

Turiu pažįstamą, kurios sūnus tarnavo Čečėnijoje. Motina augino jį viena ir labai laukė, kada ateis metas sūnui eiti į kariuomenę, nes tikėjosi, kad ten jis taps savarankiškas, įgis gyvenimo patirties, pabendraus su vyresniais, kurie jį išmokys, kaip turi elgtis tikras vyras. Sūnus atitarnavo netoli nuo namų, o po to pasirašė kontraktą su valstybe tęsti tarnybą Čečėnijoje. Motina didžiavosi, kad sūnus jau suaugęs, savarankiškai priima sprendimus… Po kurio laiko ji sulaukė pranešimo iš Maskvos, kad jos sūnus ligoninėje – sunkios būklės, kare netekęs abiejų kojų. Ji išleido sūnų, tikėdamasi, kad iš karo tarnybos jis grįš tapęs laisvu, suaugusiu žmogumi, o atgavo bekojį invalidą. Kadangi sūnus neturėjo darbo stažo, o tarnavo pagal kontraktą, jam buvo paskirta labai maža pensija, iš kurios neįmanoma jokios pagalbos pasisamdyti. Jų mažame vieno kambario bute ji pati miega virtuvėje, o sūnus naktimis rėkia. Tai karo siaubai, prie kurių neįmanoma priprasti nė vienai motinai. Šios motinos – visiškai bejėgės, joms nėra iš kur susilaukti pagalbos…

Tokios istorijos padeda geriau suprasti, kodėl nedaug girdime apie motinų protestus Rusijoje…

Žmonės neina protestuoti ne dėl to, kad mano, jog viskas gerai, bet dėl to, kad nemato prasmės. Ta išmokta bejėgystė yra kur kas gilesnė – tai fatališkumo pojūtis.

Tuomet visos jėgos skiriamos išgyvenimui – tiek psichologiniam, tiek praktiniam.

Suprantama, dideliuose miestuose jaunesniems žmonėms yra paprasčiau susirasti bendraminčių, susiburti. O provincijoje žmonės kur kas mažiau vieningi. Gyventi ten labai sunku.

Bendraudama su lietuviais susiduriu su įsivaizdavimu, kad Rusijoje turėtų būti lengviau pragyventi. Jie prisimena SSRS laikus, kai viskas buvo pigu, ir įsivaizduoja, kad Rusijoje viskas liko kaip anksčiau – nedideli komunaliniai mokesčiai, mažos kainos, pigus benzinas ir taip toliau. Tačiau Rusijoje taip pat vyko nelengvi pokyčiai. Turtiniai skirtumai tarp gyventojų yra milžiniški. Provincijoje skurstantiems žmonėms kasdien tenka rūpintis tuo, ką jie valgys rytoj. Jiems tiesiog nebėra kada galvoti apie tai, kokia turėtų būti pasaulio sąranga.

Ar apskritai įmanoma susikalbėti karo tema jūsų aplinkoje?

Kai kalbuosi su žmonėmis, įsitikinusiais, kad mes einame vaduoti Ukrainos, pateikiu tokį pavyzdį. Siūlau prisiminti karą Čečėnijoje ir įsivaizduoti, kad čečėnai subombarduoja jų miestą todėl, kad jame įrengtos Čečėnijos puolimui skirtos bazės. Tuomet paklausiu, ar jie laikytų išvaduotojais tuos, kurie juos bombarduoja. Kai logika dirba tik viena kryptimi, verta pasižiūrėti į veidrodį.

Tarsi papildydama prieš kelias dienas įvykusį pokalbį, vakar pašnekovė su mumis pasidalino aktualiu vienos rusų psichologės įrašu socialiniame tinkle:

„Jeigu visi išeitų į gatves… Tai iliuzija, ateinanti iš prieš 30 metų vykusios aksominės revoliucijos laikų. Tiesa ta, kad šiuolaikinės specialiosios priemonės nepalieka taikiems gatvės protestams jokių šansų nugalėti. Nebent tai būtų kur kas didesnio proceso – paties režimo žlugimo dalis. Prisiminkite Baltarusią, Turkiją, Honkongą – ten vyko milžiniško masto gatvės akcijos. Tik kas iš to?

Jei dalyvauja daugiau žmonių, juos paprasčiausiai kiečiau malšina. Jei ne lazdomis, tai vandens patrankomis, jei ne vandens patrankomis, tai plastikinėmis kulkomis, jei ne plastikinėmis kulkomis, tai garsinėmis granatomis, kol galiausiai pasitelkiami snaiperiai.

Pamirškite paaugliams skirtų filmų idėjas apie sukilėlius, kurie plikomis rankomis eina į puolimą ir laimi. Masinės demonstracijos šiuolaikiniame pasaulyje įmanomos tik ten, kur jos nekelia grėsmės valdžiai, arba ten, kur pati valdžia jau yra apimta panikos ir byra.

Žmonės, išeinantys į gatves, atlieka milžinišką darbą, reikšdami savo poziciją ir griaudami šalies „vienybės“ įvaizdį. Jie gelbsti šalies reputaciją, mokėdami didžiulės rizikos kainą.

Jie nusipelno didelės pagarbos ir visuotinio palaikymo. Tik nereikia tikėtis, kad jie „išspręs klausimą“. Jei jų būtų daugiau, į juos jau būtų šaudoma. Štai ir viskas.“