Liuksemburgo lakštingala

Kai tik galiu, dažniau einu pasivaikščioti. Renkuosi kuo atokesnius takelius, pakraščius, pamiškes. Tie besidriekiantys siūlai yra tarsi išvyniotas pažadų kamuolys, tarsi nuojauta, kad ir šis tinklas ne begalinis… Ir tikrai – kartais takas ima ir baigiasi. Elegantiškai ištirpsta pernykštėje žolėje, lėkštame pakrantės smėlyje ar tarp apleistos statybvietės nuolaužų. Patinka regėti, kaip kas nors baigiasi. Turbūt dėl to, kad praėję metai nebuvo lengvi. Ir norisi tikėt, kad jau praplaukia, praeina.

O dar man labai patinka klausytis. Pavasarį pilna paukščių. Jų balsų ir giesmių. Visi tie takai po debesimis kupini giedojimo ir čiauškėjimo, yrantys ir vėl susisiejantys dienos pasivaikščiojimų tinklai, kurie vėlyvą rudenį sutrūkinės į keletą žvirblinių punktyrų vidiniame žemėlapyje. 

Ko gero, nieko stebuklingo, kad naktimis daugiabučio kieme beveik visą gegužės mėnesį girdžiu lakštingalą. Tačiau man nuostabą kelia, kad ji įsitaisius čia, krūmyne, šalia judrios gatvės. Pastaroji nemiega net tamsiuoju paros metu. Tik kiek aprimęs lengvųjų mašinų šniokštimas ir ūžimas leidžia girdėti tą paukštišką dainelę tarsi iš nebūties. Visad galvojau, kad lakštingaloms reikia bent apyramės vietos. O dabar va, prašau…

Suokia su tokiu įkarščiu jau porą savaičių. Kartkartėmis jos balsą nustelbia policijos ar greitosios sirena ar pripjauna spiečius britvininkų. Dėl to pavadinau ją Liuksemburgo lakštingala. Nes patiria tuos trikdžius kaip kadaise radijas, kurio taip norisi klausytis. Kaip žinios, kad šitame pasaulyje yra vietos laisvei. Tiesiog yra vietos. 

Žinoma, paukšteliui – kas. Gieda, ir tiek. O man svarbu. Nes suprantu, kad metai buvo nelengvi. Gal dėl to ir neužmiegu. Giedojimas netrukdo, greičiau ramina. Tegu ir iš tamsos. Šitame mieste jau seniai naktis išmintingesnė už dieną. Vos išauš ir vėl pasipils nesibaigiančios architektūrinės tvarkybos reikalai, multifunkcionalumo ir darnos negrabi paieška – rausimas, pjovimas, knisimas. Ir mosuos stebulžmogiai suhuskvarnėjusiomis rankomis, ir piktinsis burbulai tokia atsainia politika, ir dabinsis češyro katinėlio šypsena plėšrioji verslumo dvasia, ir visa tai kartosis, kartosis, kol dar viena karta nebeatpažins savo miesto. 

„O kodėl jūs neišsakėte savo nuogąstavimų laiku?“ Klaus naujojo pasaulio kūrėjai. Ir nežinosime, ką atsakyti. Ne dėl to, kad neturėtume, o iš bejėgystės. Iš tos įžūlios klausiančių intonacijos. Ar tokiems ką nors verta sakyt?.. Kad mūsų laikas kartu su ta lakštingala? Kad jei atsakymas ir girdis, tai tik per stebuklą išlikusiame balse naktį?

Lakštingalos giesmės irgi kartojas, bet, žinoma, gerokai trumpiau, nes miesto pertvarkymo techninių projektų galiojimo laikas ilgesnis ir ištvermė didesnė. Ir už mano, ir už lakštingalos.

Todėl nesistebiu esamomis ir vargu ar stebėsiuos naujomis šito miesto pertvarkymo vizijomis. Jos skamba triukšmingai ir beviltiškai, turbūt dėl to man ta mano Liuksemburgo lakštingala dar mielesnė. Kiek ji dar čia pabus? Naktį, dvi?.. 

Na, vis tiek neatspėsiu. Prašauti pro šalį – dar viena smulkmena, kažkaip vis dažniau nutinkanti. Tiesą sakant, gal net tyčia taip… Nes nedėkingas reikalas prognozuoti, bet užtat atsakyti tiems įžūlesniems galima, gal net ir reikia bet ką… 

Kita vertus, kas iš tų sinoptikų prognozių? Orai mainosi vis greičiau, stebėjimų duomenys tuoj perpildys rekordų knygas, o geroji naujiena išlieka ta pati – ačiū, kad dar neiškepė, nenupūtė, neužliejo ir šiaip dar šiek tiek prilaiko pasaulyje, kuriame vis mažiau prasmės apsimesti šeimininku. Užtenka ir be mūsų čia tokių scenos mėgėjų. Tegu jie ir spėlioja.

Jei net ir įminsi mįslę, dar nespėjęs jos išgirst iki galo… Ar tai liudys tavo gerą nuojautą?.. O gal tiesiog mįslė buka? Tarkim, po dainų eurokonkurso, kur zuikučių ryškiaspalvė diskoteka įvertinta taip, kaip ir prognozavo bukmekerių kontoros, o papudruota italų roko daina daugmaž atitiko lažybininkų statymus, šį savaitgalį būtų galima buvę skelbti visuotiniu aiškiaregių aljanso triumfu, bet kažin ar ta pati kontora būtų atspėjusi, kad, vos išjungęs ekraną ir išėjęs iš tos estrados orbitos, išgirsiu savąją lakštingalą… Su ta pačia naktine programa. 

Ir, tiesą sakant, visus balus atidaviau jai.

Norėčiau, kad ta mano Liuksemburgo versija liktų kuo ilgiau. Nes metai buvo nelengvi. Kaži ar kiti bus kitokie. 

Tačiau, kai klausausi to balso, atrodo, viskas praeina. Praeis.