2021 01 22

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Liuteronė A. Žičkytė: krikščionių vienybės savaitė man trunka visus metus

Augustė Žičkytė. Elenos Bistrickienės nuotrauka

Evangelikė liuteronė, kuri išmano turbūt viską apie katalikų vienuolį Thomą Mertoną ir jo raštus. Protestantė, kuri gieda grigališkąjį choralą katalikų Mišiose bei ortodoksų giesmes jų maldos namuose. Žmogus, kurį puikiai pažįsta įvairių, skirtingų krikščioniškų bendruomenių nariai.

Štai kodėl, kai išgirstu sąvokas „krikščionių vienybė“ ir „ekumenizmas“, kiekvienąkart pagalvoju apie vilnietę Augustę Žičkytę.

Šiuo metu tebevyksta Maldos už krikščionių vienybę aštuondienis (dar vadinamas Ekumenine savaite). Lietuvos literatūros ir meno archyve dirbanti Augustė pasakoja, ką jai reiškia santykis su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, kokį vaidmenį čia atlieka giesmė – ir kaip ekumenizmas jai padeda išgyventi pandemiją.

Esi Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios narė. Kaip trumpai pristatytum, kas yra liuteroniškasis tikėjimas?

Turbūt mažai kam jis siejasi su atgaila, daugiau gal su paprastesne krikščionybės „versija“. Paminėjau atgailą, prisimindama Martino Lutherio 95 tezes. Jis kalbėjo apie tai, jog visas krikščionio gyvenimas yra atgaila. Lieka klausimas, kaip tu išgyveni, praktikuoji tą atgailą.

Man asmeniškai liuteronybė –  konfesija, kurioje labai pabrėžiama Dievo malonė ir Kristaus Kryžius – t. y. ne ką tu pats darai, o ką Dievas dėl tavęs padarė. Tad ta atgaila – ne kažkokios mano pastangos, bet jos kaip atsakas į Dievo meilę, kurią patiriu.

Kaip atradai liuteronybę? Žinau, kad iš pradžių priklausei evangelinei Laisvųjų krikščionių Bažnyčiai.

Ši istorija kaip tik susijusi su ekumenine savaite.

Aš įtikėjau ir pasikrikštijau Laisvųjų krikščionių Bažnyčioje, kai studijavau I kurse. Man tada buvo, berods, 19 metų. Bet bėgant metams pradėjau labai domėtis Katalikų Bažnyčia, turėjau draugų katalikų – tai buvo Šv. Jono kongregacijos broliai (joanitai), jų jaunimas. Norėjau pažinti Bažnyčios istoriją, patraukė liturgija, katalikų autorių knygos.

Mes su joanitų jaunimu (daugiau mano iniciatyva) lankydavomės skirtingų konfesijų pamaldose. Buvom ir pas tuos pačius liuteronus, taip pat – pas ortodoksų kunigą tėvą Vitalijų Mockų.

Vienos ekumeninės savaitės metu susipažinau su Gintaru Sungaila – dabartiniu ortodoksų kunigu Gintaru Jurgiu. Kartą jis man sako: „Auguste, darau lauko tyrimą, vaikštau po skirtingas bendruomenes. Gal nori aplankyti liuteronus?“ Ir mes nuėjome į vienas jų pamaldas. Mane iš karto patraukė liuteronų liturgijos panašumas į tai, ką matydavau Katalikų Bažnyčioje.

Na, aš juk atėjau iš vadinamosios šiuolaikinės protestantų bendruomenės, tad senos giesmės, liturgija, Šventosios Vakarienės sakramentas, tradicija iš karto „atliepė“, tiesiog radau, tai, ko ir troškau.

2015-ųjų vasarą apsisprendžiau lankyti liuteronų pamaldas, o tų pačių metų rudenį pradėjau studijuoti VDU Katalikų teologijos fakultete.

„Schola Gregoriana Vilnensis“ koncertas Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje, 2020 m. Gedimino Pranckūno nuotrauka

Čia irgi labai įdomu. Kaip, būdama evangelike, nusprendei studijuoti katalikišką teologiją?

Turėjau tikslą – rašyti antrąjį magistro darbą apie katalikų vienuolį Thomą Mertoną. Mano diplominio darbo vadovas buvo a. a. Valdas Mackela. Pamaniau, kad įgytos žinios leistų kitaip ir giliau nagrinėti vienuolio kūrybą.

Pirmąjį savo magistro darbą rašiau Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, tad antrasis buvo proga tęsti tyrinėjimus šiek tiek iš kitos perspektyvos.

Ar studijuojant nebuvo kažkokių vidinių prieštaravimų? Nebandė katalikai patraukti į savo pusę? (šypsausi)

Man atrodo, reikia suprasti, kad tų prieštaravimų visada bus. Toks „nepatogumas“ skatina domėtis, kuo tiki, ko moko tavo Bažnyčia. Aišku, „nepatogumų“ kilo ir dėl to, kad mano draugai katalikai traukė mane per dantį – Valdas Mackela man iškart pasakė: „Ką tu veiki su tais liuteronais? Eik iškart pas katalikus…“

Net ir dabar, karantino situacijoje, pagalvoju: „O gal tikrai? Gal padariau klaidą? Per greit nusprendžiau?“ Bet, viena vertus, noriu nesimėtyti. Nebandyti ieškoti tobulos bendruomenės ar tobulų žmonių. Su vienais dalykais labiau sutinki, su kitais – mažiau. Bet vis tiek yra tos esminės tiesos, kurioms pritari, kurias priimi tikėjimu.

Katalikų teologijos fakultete radau daug šaunių bičiulių, studijos buvo labai gera proga dar labiau pažinti katalikų tikėjimą.

Man Tu esi tikras ekumenizmo pavyzdys – baigei katalikiškus mokslus, prisidedi prie akcijos ir meldiesi už Lietuvos katalikų vyskupus…

… Ir už savo vyskupą meldžiuosi (juokiasi)!

Be abejo! Taip pat giedi katalikiškose Mišiose su „Schola Gregoriana Vilnensis“ choru bei ortodoksų chorelyje… ir esi liuteronė. Kaip Tu pati tai sau įvardiji – ir iš kur atsirado tas dalyvavimas skirtingų konfesijų veiklose?

Pirmas atsakymas – kaip ir sakiau, kalbėdama apie liuteronybę, kad patiriu daug Dievo meilės ir galvoju, kaip atiduoti tai, ką gaunu.

Aišku, kartais nesuspėju padaryti visko, ką norėčiau. Kokį pusmetį ar metus būdavo, kad tą patį sekmadienį lankydavausi trijose bažnyčiose. Pagiedu pas ortodoksus, paskui priimu sakramentą liuteronų bažnyčioje, ir tada dar giedu pas katalikus.

Kitas dalykas – krikščioniškos vienybės, meilės vieno kitam konkretumas. Mano tarnystė (šiuo atveju – giesmė) leidžia pažinti krikščionybės Tradiciją – susipažįstu su ortodoksišku ir lotynišku giedojimu, pamatau, kiek lotyniško giedojimo išlikę liuteronų pamaldose. Kaip ir akstinas nuolat mokytis, nes viską gali pažinti per praktiką. Toks pažinimas yra pastovus ir konkretus.

Galima tiesiog pasakyti: „Aš meldžiuosi už vienybę, noriu vienybės. Tarsi darau viską, bet niekur nenueinu, nieko nepažįstu.“ O čia tu įsipareigoji ilgam laikui ir labai konkrečiai įsitrauki. Vieni verčia Bibliją kartu, kiti užsiima apologetika ir bando argumentais apginti bendrąjį krikščionišką tikėjimą – o aš ekumenizmą patiriu per konkrečias veiklas, bendruomenėles, draugus. Man tai labai brangu.

Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės ortodoksų parapijos choras ekumeninėse pamaldose, 2020 m. Gedimino Pranckūno nuotrauka

Turbūt prieš kokį 100 metų būtų labai sunku įsivaizduoti, kad liuteronai, katalikai ir ortodoksai galėtų šitaip gražiai, paprastai tarpusavyje bendrauti. Bet vis dėlto gal ir šiandien sulauki priekaištų – „kodėl eini pas tuos katalikus“, arba „ką čia ta liuteronė veikia mūsų bažnyčioje“?

Aš tikiu, kad tų priešpriešų yra, ir kad visi negali sakyti: „Daryk, ką tik nori, mums nerūpi.“ Tai jau būtų abejingumas, o aš to nenoriu. Kaip ir nenorėčiau, būdama kitos konfesijos bendruomenėje, savo veiksmais sukelti kažkokių nepatogumų ar papiktinimų.

Tačiau mes gyvename Vilniuje, kur ta ekumeninė situacija, krikščionių bendradarbiavimas vyksta. Reikia tai vertinti ir dėkoti Dievui už tai. Kad tiesiog bendražmogiškai galime vienas kitam padėti.

Kita vertus, nesu ta, kuri rautųsi prie sakramentų visose bažnyčiose, kur tik gali, ir sakytų: „Viskas gerai, mes tikim taip pat…“ Vis tiek iš pagarbos Dievui ir kitiems žmonėms stengiuosi kiek galima mokytis, atitinkamai elgtis, tiesiog pagarbiai būti tose erdvėse.

Jeigu sulaukčiau piktų reakcijų, klausčiau savęs ir Dievo, kodėl jos kyla, – ir, manau, atsižvelgčiau į jas.

Kokią ekumeninę situaciją Tu matai Lietuvoje? Kur krikščionys dar galėtų augti ir tobulėti?

Žinoma, visiems mums reikėtų tobulėti šventume. O jei kalbėtume apie veiklas – palyginti su tuo, kas buvo prieš dešimt metų, kai buvau tik įtikėjusi, šiandien atsiradę labai daug įvairių krikščioniškų iniciatyvų – Marijos radijas, XFM radijas, spauda, „Apologetika.lt“, Rimo Šapausko laida „Rimas ir kunigas“, skatinanti pažinti vienam kitą.

Ko trūksta krikščioniškoms bendruomenėms? Man atrodo, kad tarnystės paprastiems žmonėms, vienijimosi sprendžiant socialines problemas. Čia reikėtų augti. Pavyzdžiui, „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenėje protestantų beveik nėra.  Žinau, kad lyg ir „Carite“ yra kitų konfesijų žmonių, bet…

Nors galbūt taip kalbu dėl to, kad pati tame mažokai dalyvauju, esu tarsi paskendusi savo veiklose.

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios feisbuko nuotrauka

Tęsiasi Maldos už krikščionių vienybę aštuondienis. Kiek šis kvietimas yra svarbus liuteronams? Internete mačiau, kad Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis save pristato taip: „Ekumeniškų pažiūrų“. Gal toks jo požiūris „duoda toną“ visai bendruomenei?

Mūsų vyskupas dabar yra Lietuvos Biblijos draugijos prezidentas, tad jis gyvena tuo ekumenizmu – kaipgi kitaip? O patys liuteronai… Pas mus visokių žmonių yra, tad už visus negaliu atsakyti. Bet ta bendra pozicija – taip, žinoma, jie meldžiasi už vienybę ir yra ganėtinai atviri. Vyksta įvairių koncertų, bendraujame su atlikėjais ir pan. Jeigu užsidarysi tik savo bendruomenėje, galiausiai suprasi, kad esi įdomus tik pats sau.

Kartą mačiau, kad į  mūsų pamaldas atėjo katalikų vienuolė su grupele moksleivių. Jie pasiliko po pamaldų, klausė kunigo, kas čia vyko, kokia yra mūsų bendruomenė… Tai man irgi parodo, kad mes įsileidžiame žmones, o jie nori dalyvauti, pažinti. Tai labai džiugu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jėzus meldėsi, kad „visi jie būtų viena“ (Jn 17, 21). Atrodo, labai sudėtingas dalykas – šiuo metu pasaulyje yra apie 30 tūkstančių krikščioniškų konfesijų, jų atšakų ir atskirų bendruomenių. Kai kurių teologija kone radikaliai skiriasi viena nuo kitos. Kaip Tu įsivaizduoji tą krikščionių vienybę, kurios šią savaitę ypač prašome Dievo?

Prieš Viešpaties, prie Jo Kryžiaus. Ir amžinybėje. Kitaip neįsivaizduoju. Aš nemanau, kad mes savo pastangomis ją galime pasiekti. Įmanoma žmogiškai susitarti, sakyti: „Taip, taip, viskam pritariu“ – bet ar tai būtų krikščionių vienybė? Mes negalime paneigti, kad esam skirtingi, yra dalykų, prieš kuriuos negali taip lengvai užmerkti akių. Tu, kaip katalikas, nesutiktum su žmogumi, kuris priekaištautų: „Tu meldiesi prieš paplotėlį? Kas tau darosi?!“ O aš, kaip liuteronė, irgi nepriimčiau praktikos, kuri man nesuprantama.

Man krikščionių vienybė yra dovana. Kurią Dievas duoda arba dar ne. Klausimas – ką tu veiki, kol lauki tos dovanos. Ar tu jos išvis lauki?

Kalbant apie Maldos už krikščionių vienybę savaitę… na, man toji vienybė „vyksta“ visus metus (šypsosi). Be abejo, prisijungiu prie šio kvietimo, aštuonias dienas meldžiuosi, skaitau, žiūriu specialiai šiai progai paruoštą medžiagą, stebėsiu popiežiaus Pranciškaus maldą. Tokie oficialūs minėjimai svarbūs, nes sutelkia bendram tikslui. Bet krikščionių vienybės siekti ir ja gyventi galime visus metus.

Ekumeninis dialogas, ta bendrystė man visada, ir ypač dabar, karantino metu, padėjo ir padeda išbūti tikėjime. Jau vien tai, kad mane pakvietė giedoti pas ortodoksus per jų šv. Kalėdų liturgiją – galvoju, wow, galėsiu Kalėdas išgyventi ne prie kompiuterio sėdėdama! Ir tai yra savotiškas vaisius to, ką darai ilgus metus. Kad tave gali pakviesti, kad žino, jog ateisi. Panašiai ir su choristais.

Aišku, dėl pandemijos nuo pavasario teko saugotis, kad neužneščiau viruso, po skirtingas bažnyčias, chorus bevaikščiodama. Kai kurių planų dar pavasarį atsisakiau. Tai tapo iššūkiu, bet kartu ir didele dovana. Kuri dabar dar labiau atsiskleidžia.