Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Lk 1, 1–4; 4, 14–21 „Šiandien išsipildė šie Rašto žodžiai“

Dominyka Violeta Slepikaitė DP ir Veronika Rasa Vilkaitė DP. Asmeninio archyvo nuotrauka

Daugelis jau yra mėginęs išdėstyti raštu pasakojimą apie mūsuose buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžių savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.

(Po keliasdešimt dienų pasninko) Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas.

Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta:

„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo;
siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“.

Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – ses. Dominyka Violeta Slepikaitė DP ir ses. Veronika Rasa Vilkaitė DP.

Vaizdas, kurį šiandien, šį Dievo Žodžio sekmadienį, mums atveria Evangelija, yra iškilmingas, šventiškas. Pasakojimo centre – Jėzaus tarnystės pradžia ir jo apsilankymas Nazarete. Kas sukasi aplink tą centrą? Pradėkime eiti nuo pakraščių centro link.

Šios dienos ištrauka prasideda prologu, kuriame esame supažindinami su evangelisto Luko, graikų kultūros auklėtinio, tikslu – noru parašyti išbaigtą pasakojimą apie buvusius pas mus (Lk 1, 1) įvykius. Jis nėra pirmas, pats remiasi kitais šaltiniais, tačiau jis yra vienas tų, kuris aktualizuoja išganymo įvykius.

Toliau skaitome apie Jėzaus sugrįžimą iš dykumos į Galilėją. Jo buvimas dykumoje pažymėtas nuolatiniu susitikimu su Dievo Dvasia. Tad išėjęs iš jos Jėzus buvo pilnas Šventosios Dvasios galios, kuri reiškėsi jo žodžiuose ir darbuose dviem lygmenimis – pranašiškame, mokant žmones sinagogose, ir veikliajame – išvarant demonus. Čia taip pat išgirstame apie Jėzaus populiarumą – visame krašte pasklido apie jį garsas. Žinome, kad žinios visais laikais sklinda greitai. Čia tarsi girdime tą jo šlovės aidą, kaip gieda psalmininkas: Be jokio kalbesio ir be jokių žodžių, negirdėti jų balso, betgi jų žinia skamba visoje žemėje <…> (Ps 19, 4–5).

Pasakotojas Galilėjos kraštą, po kurį plačiai pasklido garsas apie Jėzų, sumažina iki Nazareto miesto ir tą vietą padaro pasakojimo epicentru. Jėzaus tarnystė tarsi ir negali prasidėti niekur kitur kaip tik Nazarete, kuriame užaugo ir praleido jaunystę. Jis parėjo į Nazaretą ir matome įprastą sceną – Šabo dienos šventimą sinagogoje. Tame paprastume atsiskleidžia išskirtinumas. Scena aprašyta detaliai, taip pabrėžiant jos reikšmingumą.

Parinkta ar atsitiktinai atsiversta ištrauka yra pranašo Izaijo, kurioje autorius prisimena savo pranašišką misiją. Jis buvo pašauktas skelbti išvadavimo savo tautiečiams ir tiems, kurie kenčia neteisybę ir priespaudą. Tremtis pasibaigė, bet tikroji laisvė, taika ir teisingumas dar nėra įsigalėję, dėl to jis ir yra atėjęs – skelbti tikrą išvadavimą.

Pranašas iš esmės yra įkvėptas žmogus, jam Šventoji Dvasia išsiliejo ypatingu būdu. Todėl ir tekstas kalba apie „patepimą“, kuris nurodo į tam tikrą paskyrimą. Prispaustųjų išlaisvinimas nėra antraeilis dalykas – tai yra Evangelija tikrąja to žodžio prasme. Izaijo 58, 6 eil. autoriui tikrasis pasninkas yra atsidėti artimo tarnystei, atliekant gailestingumo darbus.

Vargšai, kuriems ir skirta ši žinia, yra tie, kurie stokoja reikalingų gėrybių, bet pirmiausia – laisvės. Tai juos prislegia. Vargšai ir prislėgtieji yra kaliniai, karo ar politinių sprendimų aukos. Pagal to meto barbariškus papročius jie buvo deportuojami ir uždaromi į kalėjimus, kur pamažu silpnėdavo ir jų rega. Todėl vergovės pabaiga ir yra siejama su regėjimo atgavimu ir žaizdų išgydymu. Šią gerąją naujieną Izaijas apibendrina skelbdamas Viešpaties malonės metus, kurie, panašu, yra tarsi jubiliejiniai metai, kurių paskirtis – panaikinti istorijos sukurtas nelygybes, grąžinant žmones į pirmykštį būvį.

Taigi Jėzus savo kraštiečiams oficialiai prisistato kaip mesijinis pranašas, sau pritaikydamas pranašo Izaijo žodžius (plg. Iz 61, 1–2). Jis bus savo tautos ir tų, kurie kenčia persekiojimus ir neteisybę, išvaduotojas. Kuo Jėzaus pranašystė skiriasi nuo Izaijo?

Prieveiksmiu šiandien (gr. sêmeron). Tai, kas buvo paprastas skelbimas, dabar yra istorinė realybė. Tas šiandien, nuskambėjęs Nazareto sinagogoje, atveria galutinio išgelbėjimo laiką. „Mesijinis pranašas“, išpranašautas Izaijo, buvo priešais juos, jie matė jį savo akimis. Jie klausėsi jo balso. Ant jo ilsėjosi Viešpaties dvasia ir jis buvo pateptas skelbti gerąją naujieną vargšams. Pranašo Izaijo žodžiuose tarsi atrandame Jėzaus gyvenimo programą. Ta dvasia, kuria buvo pakrikštytas, jis turi daryti pranašo skelbtus gailestingumo darbus. Visi įsmeigę akis ir klauso: šiandien išsipildė pranašystė. Jie mato ir regi. Dievas ateina į istoriją.

Mes, kaip ir evangelistas Lukas, stovime ilgoje liudytojų eilėje. Nors nesame fiziškai matę ar prisilietę prie Jėzaus, bet Evangeliją galime išgyventi kaip buvusius pas mus įvykius, su tikėjimu priimdami Dievo Žodį ir jį padarydami regimą šių dienų pasaulyje.

Kokia yra mano gyvenimo programa?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien