Lk 1, 26–38 „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų“

Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.

O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.

Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavo giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.

Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt.

Evangelijos komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Liturginį gavėnios laiką pertraukia tik dvi iškilmės – Šventojo Juozapo ir šiandien švenčiama Apreiškimo Marijai. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad abi šventės labiau tiktų Kalėdų laikui nei gavėniai, kuri skirta atgailai, atsivertimui bei Kristaus kančios apmąstymui. Ankstyvaisiais viduramžiais Ispanijos Bažnyčia Apreiškimo šventę buvo nukėlusi į savaitę prieš Kristaus Gimimą – gruodžio 18 d., tačiau tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionys ją nuo seniausių laikų mini kovo 25 d., kuri kartais pasitaiko ir Didžiąją savaitę.

Kas tai? Liturginė anomalija ar prasmingas simbolis?

Dauguma Bažnyčios Tėvų buvo „pamišę“ dėl analogijų – kiekvienas Šventojo Rašto įvykis jiems buvo nuoroda į kitą įvykį, kitą prasmę. Taip ir kovo 25-oji jiems buvo ypač svarbi, nes tai pasaulio sukūrimo, Kristaus pradėjimo ir Jo mirties ant kryžiaus diena. Dievo Dvasia, plevenanti virš bedugnės, pradeda kūrinijos egzistavimą, Šventoji Dvasia plevena virš Marijos, ir Jos tyrose įsčiose užsimezga Žodis, tapsiantis Kūnu, o ant Kryžiaus iš perverto Kristaus šono gimsta Bažnyčia – kiekvienas iš mūsų.

Apreiškimo Marijai šventė – tai naujos Dievo kūrybos pradžia. Dievas ateina atkurti tai, ką mes sugriovėme per nuodėmę. Jo atsakas į blogį – tai dar didesnis gėrio išliejimas. Mes, kaip ir Mergelė Marija, esame kviečiami būti Dievo bendradarbiais, savuoju „tebūnie“ leidžiančiais Dievui veikti per save.

Ar tai nėra tinkamiausia užduotis gavėniai? Leistis Dievo apimamiems, leistis Jo vedamiems?