2021 06 24

Rima Malickaitė CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 1, 57–66. 80 „Jo vardas – Jonas“

Rima Malickaitė CC. Asmeninio archyvo nuotrauka

Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.
Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
Kiti jai sakė: „Betgi niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.
Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.
Tuo tarpu kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Rima Malickaitė CC

Šiandien švenčiame Šv. Jono Krikštytojo gimimo iškilmę.

Kūdikio vardas, kurį Zacharijui nurodo per smilkalų aukojimą, Šventovėje pasirodantis angelas, reiškia „Jahvė maloningas“. Tai užuomina, kokį vaidmenį atliks Jonas Krikštytojas – skelbs Dievo maloningumą. Ką mums apie šį maloningumo išsiliejimą pasakoja Jono gimimui skirtos Evangelijų eilutės?

Zacharijas netiki, kad Dievas jį ir jo žmoną dar prisimena, – jie nesusilaukė vaikų, nors jo vardas iš hebrajų kalbos reiškia „nepamirštasis“. Prarasdamas viltį, Zacharijas paneigia pats save, o nepatikėjęs angelo atnešta žinia tampa kurčnebyliu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O Elzbieta? – negalėdama patikėti savo laime penkis mėnesius slepia nėštumą sakydama: „Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse.“ Ji įkalinta savo gėdos ir baimės, bijo džiaugtis ir juo labiau – tuo džiaugsmu dalintis.

Abu jie, nors teisūs, kaip juos pristato evangelistas Lukas, bet kančios, nusivylimo, beprasmiškumo, santykio atrofijos paliesti žmonės, stokojantys tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu ir vienas kitu.

Žmogiški ir netobuli, panašūs į mus.

Nė vienas neturim tobulo tikėjimo ar tobulos meilės, dažnai nesuprantame kitų, pritrūkstame drąsos gyventi taip, kad kitas žmogus ir dalinimasis su juo tuo, kas gera, būtų svarbiau negu mano gėda, kaltė ir baimė, vienišumas ar egoizmas. Štai kur verkiant reikia Dievo malonės, jo maloningumo – ne tik Zacharijui ir Elzbietai, bet ir mums, – kad taptume laisvi ir mūsų gyvenimai atsivertų kitiems, duotų vaisių, – kad būtume santykio žmonės.

Tačiau Evangelijos žodis guodžia, – Dievo maloningumas Zacharijo ir Elzbietos gyvenime tampa tikrove, kūnu, gydo ir pripildo vilties: toji, kuri kentė nevaisingumo gėdą, pagimdo kūdikį, o nebylumo apimtas Zacharijas prabyla, kad garbintų Viešpatį ir pranašautų Dievo apsilankymą jo tautoje – santykį, kuris pranoksta bet kokius lūkesčius.

Taigi ką šiame pasakojime turi ar įgyja Zacharijas su Elzbieta ir ko reikia mums, kad neprasilenktume su Dievo maloningumu ir neliktume tokie patys – netobuli, nuodėmingi ir savo nuodėmės sužeisti? Kas yra tas ingredientas, įgalinantis Dievo maloningumą „veikti“?

Ketvirtoji Evangelija sako, kad Jonas Krikštytojas „atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų“. Zacharijas su Elzbieta, kad ragautų ir sotintųsi Dievo maloningumu, įtikėjo. O mes?