Lk 1, 67–79 „Apsireiškė mums lyg saulė iš dangaus aukštybių“

Jono tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:
„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.
O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymo mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės dėl didžio mūsų Dievo gailestingumo, kuris apsireiškė mums lyg saulė iš dangaus aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – prof. ses. Ligita Ryliškytė, SJE

Šiandien vakare susėsime prie Kūčių stalo savo namų bažnyčiose – šeimų bendruomenėse, visada esančiose su mumis širdyje net tada, kai fiziškai ne(be)galime būti drauge. Šia proga ypač prasminga apmąstyti tris dalykus, kuriuos pamini dienos Evangelija ir skaitiniai: namai, sandora ir kelias.

Pirmiausia kelios mintys apie namus. Apie juos tik užsimenama Evangelijoje, kurioje Zacharijo atsakymas į vakar liturgijoje skambėjusį klausymą: „Kas gi bus iš šio vaiko Jono?“, duodamas laiminimo maldos forma (iš čia kilęs šios maldos tradicinis pavadinimas, Benedictus). Zacharijas šlovina Dievą, kuris mums pažadino galingą gelbėtoją savo tarno Dovydo namuose, t. y. iš jo giminės (Lk 1, 69). Dienos skaitinys iš Antrosios Samuelio knygos mums pasako kai ką daugiau apie namus. Šis skaitinys primena, kaip karalius Dovydas per pranašą Nataną sužino, jog ne Dovydas pastatys Dievui namus (t. y. šventyklą), bet Dievas jam padarys namus (t. y. Dovydo dinastiją, per kurią Dievas įtvirtins savo karalystę žemėje). Šie abu tekstai kalba mums apie tai, kad namai yra ne tiek sienos, kiek juose gyvenantieji, ir kad tikruosius namus Dievas stato mums, o ne mes Dievui.

Antra, gyventi Dievo (nuolat) statomuose namuose reiškia patirti Dievo ištikimą meilę, apie kurią šiandien liudija tiek dienos Evangelija, tiek ir psalmė (Lk 1, 72 ir Ps 89). Tai Sandoros meilė – meilė, kurios Dievas niekada neatitraukia, bet nuolat atnaujina. Tai kantri ir žmogaus skausmui atidi meilė. Jėzaus gimimas yra šios Sandoros meilės kulminacija. Dievo išgelbėjimo pažadai, duoti savo tautai Sandoroje su Nojumi, Abraomu, Moze ir galiausiai karaliumi Dovydu, niekada nesulaužomi. Nors šie meilės pažadai išpildomi Dievo laiku ir būdu, kaip liudija Zacharijas, Dievo gailestingumas visada galiausiai atveda mus į ramybės kelią (Lk 1, 79).

Trečia, šis kelias tebelieka keliu. Ramybė, kurią Dievo gelbstintis veikimas Jėzuje mums dovanoja, nėra veiksmo ar net kančios nebuvimas. Šis kelias – tai daugiau nei kažko nebuvimas. Atvirkščiai, tai buvimas – buvimas meilės Sandoroje su Jėzumi, per Jėzų ir Jėzuje. Ne veltui šv. Augustinas apie Kalėdų ryto stebukle užgimstantįjį kalbėjo kaip apie tą, kuris kartu yra ir mūsų kelias, ir namai.