Lk 10, 21–24 „Jėzus pradžiunga Šventąja Dvasia“

Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, ir kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.

Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Nuostabus Viešpats. Didžių dalykų Jis tikrai moka išauginti ne laboratorijose, ne naudodamasis jau sukurtomis technologijomis ar išvestomis formulėmis.

Jis juos patiki mažiesiems. Paslepia ten, kur dar niekas neieškojo ir, ko gero, neieškos. Iš tiesų kiek daug gali pasitikintis mažutėlis. Daug kam iš mūsų tik to ir tetrūksta.

Kai pagalvoji, juk iš tiesų būtent mes palaiminti. Nes galime matyti Viešpatį. Nes Jis Eucharistijoje su mumis visada pasilieka. Apaštalai Jėzų matė fizinėmis akimis. Mes matome kitaip. Tiksliau, galime matyti kitaip.

Ar matome? Jis yra daug arčiau, nei įsivaizduojame…