Lk 10, 38–42 „Morta jį pakvietė į svečius. Marija išsirinko geriausiąją dalį“

Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį į svečius. Ji turėjo seserį, vardu Mariją. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“.

Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Nerijus Pipiras

Ar galime įsivaizduoti situaciją, kad pats Viešpats ateina pas mus į svečius? Ko gero, ne vienas iš mūsų tiesiog sutriktume, nė nežinodami ko griebtis: ir dulkių pasirodytų daug, ir keliai netvarkyti, o ir pati gyvenamoji vieta turbūt neatitinka tokio rango svečiams priimti keliamų standartų. Žinoma, jei pačius standartus kas nors bus parengęs… Į svečius pats Viešpats… Turbūt tokioje situacijoje mažai guostų ir tai, kad šiuo žodžiu taip pat buvo apibūdinamas ir šeimininkas. Šiuo atveju – pasaulio, visatos Šeimininkas. Natūralu, kad laukiant Jo apninka ne tik nerimas, bet ir neviltis.

Tuo tarpu šio sekmadienio skaitiniuose viso to nė kvapo. Taip, skaitant pirmąjį skaitinį, atrodo, kad tie trys svečiai ištinka Abraomą netikėtai. Jie pasirodo pačią karščiausią valandėlę. Tuomet, kai Abraomas slėpėsi nuo kaitros prie savo palapinės angos. Tačiau to natūralaus jaudulio Abraomo elgesyje nesijaučia: jis priima svečius labai natūraliai. Taip kaip kiekvieną svečią: pasirūpina, kad jie neliktų alkani, kad jie po kelionės galėtų pailsėti kur nors pavėsyje, ir, atrodo, kad pasitraukia į antrą planą.

Evangelijos ištrauka dar labiau sujaukia mums įprastas etiketo taisykles. Morta pasikviečia Jėzų į svečius. Galime įsivaizduoti, kad ji tiesiog prieina, patapšnoja per petį ir pakužda: „Aš laukiu Tavęs savo namuose. Noriu klausytis, noriu diskutuoti su Tavimi, noriu parodyti savo namus.“ Skamba įžūliai? Iššaukiamai? Ar mes tam ryžtumės? Gal vėl viršų paimtų kuklumas: tik jau ne namo namuose tokį Svečią priimti… Tuo tarpu Jėzus užsuka į namus. Jam svarbu matyti, kaip gyvena žmonės, Jam svarbu būti ir pasilikti žmonių namuose. Galbūt, išgirdusi Viešpaties pažadą užsukti, Morta iš karto pradeda rūpintis ruoša. Juk tikrai tokio svečio viešnagei reikia atitinkamai pasiruošti. Galų gale net ir arbatos puodelį po kelionės reikia užplikyti. Tų darbų atrodo daug. Ruošos laikas prabėga greitai. Ir štai – Viešpats jau namuose.

Taip natūraliai iš Mortos lūpų išsprūsta priekaištas savo seseriai Marijai: darbų dar liko ne tiek ir mažai, tuo tarpu ji tik klausosi Svečio. Jei ji padėtų nudirbti likusius darbus juk abi seserys galėtų klausytis Jėzaus, su Juo svajingai gurkšnoti arbatą, diskutuoti apie svarbius visuomenę liečiančius klausimus…

Viskas vyksta kitaip. Viešpats nepriekaištauja Marijai. Kai pagalvoji, juk nė Mortai Jis nepriekaištauja. Tik primena, jog žmogaus pašaukimas – pirmiausia klausytis Viešpaties, o tik po to įtikti, tarnauti ir pan.

Viešpats ir šiandien yra pasirengęs svečiuotis mūsų namuose. Spėju, kad jis ir svečiuojasi. Tik ar pastebime? Ar noras įtikti, išpildyti visas išlygas, nepažeisti nė mažiausių reikalavimų ar taisyklėlių neužstoja paties Svečio? Šiandieną melskime, kad išmoktume antro plano meno: klausytis.