2020 10 12

Aurimas M. Juozaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Lk 11, 29–32 „Šitai kartai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas“

Aurimas M. Juozaitis. bernardinai.lt nuotrauka

Žmonėms gausiai susirinkus, Jėzus pradėjo kalbėti: „Ši karta yra bloga karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau, negu Saliamonas. Ninevės gyventojai stos teisme drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau, negu Jona“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Jums nebus duotas kitas ženklas kaip tik Jonos. O kokį ženklą gavo pranašas Jona? „Eik ir skelbk teismą nineviečiams, nes jų nedorumas pasiekė Viešpatį.“ Istorija išties išskirtinė – pirmiausia Jona vengia Dievo ir net bėga nuo Jo valios, kol galiausiai, patyręs baisių išbandymų, iš kurių išsigelbėja atgailaudamas ir Dievo malonės dėka, suvokia, kad nuo Dievo valios nepabėgsi, tad ją priima ir įvykdo. Bet tai ne pabaiga. Tuomet įvyksta antroji šios istorijos dalis: Jona susierzina ir pyksta, kadangi, vykdydamas Dievo valią, jis gavo ne tai, ko tikėjosi. Jona nesitikėjo nineviečių atgailos ir atsivertimo, jis tikėjosi, kad Dievas juos nubaus, kaip buvo žadėjęs, kad jų nepasigailės. O Dievas netikėtai (t. y. taip, kaip Jona nemokėjo tikėti) paėmė ir persigalvojo, ir pasigailėjo nineviečių. Kaip Jonai apmaudu!

Ko moko ši Jėzaus priminta istorija? Aišku, kad daug ko, bet man ji svarbiausia bent trimis aspektais. Pirma – visada būtina klausytis Dievo skelbiamo žodžio. Nineviečiai išgirdo Jonos skelbimą, atsivertė ir atgailavo. Tad matydamas, kaip žmonės klausosi Jo balso, Dievas gali ir pakeisti savo ankstesnius ketinimus.

Antra – visuomet reikia džiaugtis Dievo gailestingumu, net jei jis yra absoliučiai neįtikėtinas. Sakysit, paprasta? Kažin?.. Patyrinėk save, žmogau. Ar nebūna pikta, kad, būdamas „tvarkingas katalikas“, uoliai vykdantis Bažnyčios skelbiamas prievoles bei pareigas ir nejausdamas apčiuopiamo Dievo gailestingumo sau, supykstu ant žmonių (aišku, ir ant Dievo, nors bandau apsimesti, kad ne), kuomet matau Dievo gailestingumą jiems, „to nevertiems“, nes, jie mano paties žodžiais, yra „išverstakailiai“, nors iš tiesų tai nuoširdų atsivertimą patyrę buvę nusidėjėliai. Kas vyksta su manimi? Jonos apmaudas, Jėzaus kartos pyktis…

Trečias dalykas, kuris man skamba šios istorijos priminime, tai – pareiga. Jona neišvengė pareigos arba Dievo numatyto plano jam, nors ir labai tam priešinosi. Įdomu yra tai, kad Dievo planą mums mes kartais vadiname „susiklosčiusiomis aplinkybėmis“, visai užmiršdami, kas tas aplinkybes suklosto mums. Jona stengėsi pakeisti tas aplinkybes, nenorėjo girdėti, ką jam reikia daryti, kol nepapuolė į tokią duobę (žuvies pilvą), iš kurios tik Dievo malonė buvo pajėgi jį ištraukti. Ačiū Die, kad jis tai suvokė ir, nuoširdžiai atgailaudamas, prašė Dievo šios malonės. Ir gavo. Juk Dievas visada priima nuoširdžius atgailautojus.

Taigi, matyt, žmogui kartais reikia giliai įkristi į tamsiausią juodumą, kad suvoktų savo padėties beviltiškumą ir absurdiškumą ir kad atsigręžtų į Dievą bei galiausiai pradėtų vykdyti savo pareigas Dievui. Tad ar tikrai reikia dar aiškesnio ženklo nei Jonos?

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.