2021 10 12

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

< 1 min.

Lk 11, 37–41 „Duokite žmonėms iš vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“

Ramūnas Mizgiris OFM. Evgenios Levin nuotrauka

Vienas fariziejus pasikvietė Jėzų pietų. Įėjęs į vidų, jis tiesiog užėmė vietą prie stalo. Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį.

O Viešpats kreipėsi į jį: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo. Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Visais laikais regime nuolatinę žmogaus pagundą blogio ištakas perkelti išorinei priežasčiai. Tokia išankstinė prielaida slypi daugelyje šiuolaikinių ideologijų: kadangi neteisingumas kyla „iš lauko“, norint, kad įsigalėtų teisingumas, užtenka pašalinti išorines priežastis, neleidžiančias jo pasiekti.

Tokia mąstysena – įspėja Jėzus – naivi ir trumparegiška. Neteisingumo, blogio vaisiaus, šaknys nebūtinai vien išorinės; jos glūdi žmogaus širdyje, kur aptinkamos slėpiningos bendradarbiavimo su blogiu sėklos.

Šiandien tai ne tik asmeninė, bet ir socialinė bei kolektyvinė problema. Vakarų visuomenė labai susirūpinusi aplinkos užterštumu ar pandemija ir beveik nieko nebekalba apie vidinę bei moralinę taršą. Be abejo, kova prieš fizinę taršą, virusus ir rūpinimasis higiena – civilizacijos bei pažangos ženklas.

Tačiau Jėzus ir nesako, jog nereikia mazgoti rankų ar plauti indų; jis tik pabrėžia, kad vien to nepakanka, nes taip nepasiekiame blogio šaknies. Juk norint išsiaiškinti gaisro priežastis, ieškoma židinio, iš kurio pasklido liepsnos.

Kai teisė į gyvybę ir natūralią mirtį negerbiami, kai žmogus pradedamas, išnešiojamas ir gimdomas dirbtiniu būdu, kai embrionai aukojami tyrimams, kai nebesilaikoma prigimtinės šeimos sampratos, tuomet žmogiškosios ekologijos sąvoka iš visuotinės sąmonės galiausiai išnyksta.

Ne tik gamta turi savo tvarką, savo gyvenimo formas, kurias mums privalu gerbti, jei norime gyventi iš jos ir joje, bet ir žmogus, jo vidinis pasaulis, yra kūrinys, įrikiuotas į kūrimo tvarką.