2020 10 13

Aurimas M. Juozaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Lk 11, 37–41 „Duokite žmonėms iš vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“

Aurimas M. Juozaitis. bernardinai.lt nuotrauka

Vienas fariziejus pasikvietė Jėzų pietų. Įėjęs į vidų, jis tiesiog užėmė vietą prie stalo. Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį.
O Viešpats kreipėsi į jį: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo. Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Įdomu kaip pasižiūrėtume į žmogų, kuris šiais (ypač pandemijos) laikais atėjęs į svečius nenusiplovęs rankų sėstųsi prie stalo ir dar besistebinčiam šeimininkui paaiškintų, kad išorės švara nėra svarbi, svarbiausia yra vidus. Nežinau kaip jūs, bet aš tai tikrai, jei nepasakyčiau (kas mažai tikėtina), tai tikrai pagalvočiau: „Žinai kur tu eik su savo tom kalbom!“

O jei taip elgčiausi, Jėzaus žodžiais tariant, būčiau neišmanėlis. Ir jeigu sąžiningai pasižiūrėsiu į save Evangelijų kontekste, iš tiesų pamatysiu, kad esu neišmanėlis. Juk kiek kartų esu susiduręs su Evangelijos nepakeliamumu, su sunkumu pakelti, net iškęsti jos žodžius: „atsuk skruostą (Lk 6,29)“, „mylėk priešus (Mt 5,44)“, „išsilupk akį (Mk 9,47)“ ir t.t. … Kaip visa tai suprasti? Kaip tai pakelti? Kaip visu tuo gyventi?! Taigi, kaip?!

Akivaizdu, kad „išorine“ logika, t.y. mąstymu, kuris remiasi apčiuopiamybe, materijos determinuotumu, tai – neįmanoma. Todėl Jėzus, skelbdamas Gerąją Naujieną, ir sako: „Atsiverskite!“ (pažodžiui išvertus: „pakeiskite mąstymą“). Atsivertimas tai ir reiškia vadovautis gyvenime kitokia kryptimi, nei esame pratę, t.y. vadovautis neapčiuopiamybe [„mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18,36)]. Dievo žodis (gr. logos, iš kurio ir kilo žodis „logika“) yra tikinčiojo logika, kuri visiškai kitokia nei „šio pasaulio logika“, nes ji – „žydams papiktinimas, o pagonims – kvailybė“ (1 Kor 1,23).

Kaip prasibrauti iki šios logikos, juk vartai į ją yra ankšti (plg. Mt 7,14)? Ką turiu daryti? Paradoksaliausia, kad ne tiek DARYTI kažką turiu, bet BŪTI kažkuo. Kuo? Mylinčiu. Juk mažytis kūdikis nieko nedaro, jis tik gyvena (kaip beje ir visai nusenę bei paliegę senoliai), bet šis „nedarymas“ nereiškia, kad šis žmogus nieko nemoka. Jis moka ar bent gali mokėti, – čia senolio atveju, – mylėti. Gyvenimą. Žmones. Dievą. O meilė ir yra ta didžiausia neapčiuopiamybė, kuri slypi giliai kiekvieno žmogaus viduje kaip esminis jo ilgesys gyvenimui. Ir ji yra nepavaldi jokiai pasaulio logikai.

Todėl ir neįmanoma suvokti Gerosios Naujienos be mylinčios klausos, kuri apverčia aukštyn kojomis visokiausių konstrukcijų logikas. Nors meilė ir gali turėti (o neretai ir turi) išoriškai apčiuopiamą objektą, tačiau „meilės logikos“ nelemia jokie išoriniai dalykai, ji turi savo „vidinę logiką“, kuri nepavaldi jokiai apčiuopiamybei. Todėl pirmiausia mes ir turime rūpintis savo vidumi, kad pajėgtume pamilti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesuvokiama. Kaip sakydavo išmintingasis Gvidonas Kartūzas (XII a.): „Veltui tu supratai, jeigu nepamilai to, ką suvokei, nes išmintis yra mylėti“.

Tad ne rankas pirmiausia reikia plauti [ką beje bandė padaryti vienas veikėjas Jėzaus teisme (Mt 27,24)], o vidų. Taip mes darysime jį vis skaistesnį, vis labiau blizgantį ir jis pajėgs vis geriau atspindėti tikrąją šviesą pasauliui, kol mes virsime žibintais žmonėms (plg. Mt 5,14-16), ieškantiems Dievo. Tokia ir bus mūsų rankų auka jiems.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.