2020 10 14

Aurimas M. Juozaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Lk 11, 42–46 „Vargas jums, fariziejai; ir jums, Įstatymo mokytojai!“

Aurimas M. Juozaitis. bernardinai.lt nuotrauka

Jėzus kalbėjo:
„Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o nepaisote teisingumo ir Dievo meilės. Reikia šitai daryti ir ano neapleisti!
Vargas jums, fariziejai! Jūs taip mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir sveikinimus turgavietėse…
Vargas jums! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja“.
Tada vienas Įstatymo mokytojas atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas, tu ir mus įžeidi“.
Jis atsakė: „Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Jėzui liūdna ir apmaudu. Jis nekaltina fariziejų ir įstatymo mokytojų, bet konstatuoja apverktiną jų padėtį. Kodėl Jam liūdna? Jam liūdna, nes žmonės, kurie turėtų būti tautos vedliais, mokytojais ir pavyzdžiais yra susirūpinę savimi, o ne tais, kurie jiems yra patikėti. O plačiausiąja prasme, Jėzui liūdna dėl žmonių puikybės ir aukštų reikalavimų kitiems, bet ne sau. Ar gali tai nekelti nusivylimo?

„Kiek dar man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti?!“, – sušunka Jis kitoje vietoje (Mk 9,19), kuomet mokiniai „užknisa“ Jį savo nemokšiškumu ir nenuovokumu. Bet vis dėlto Jėzus kentė šiuos neišmanėlius, nevykėlius ir net piktavalius. Jis net galiausiai įteikė save į jų rankas, kad jie pasielgtų su Juo pagal savo supratimą, t.y. leido ne tik jiems nesuvokti ką jie daro, bet net meldėsi už juos Tėvui (Lk 23,34a).

Taip, tragedija, kuomet žmogus remiasi evangelija pagal save, t.y. mąsto taip, kaip jam patogiau, kuomet savus supratimą, interesus ir užgaidas kelia aukščiau ne tik kitų, bet net ir Dievo. O kaip Dievas moko žmogų mąstyti? Per santykį. Kuriam kiekvienas esame pakviesti, kuris iš tiesų slypi kiekviename iš mūsų, tačiau ne visi ieško to slėpinio savyje, bet pasitenkina išoriniais ženklais ar tiesiog įvaizdžiu, kurį susikuria patys arba jiems jį sukuria kiti. Tačiau esmė niekada nebūna paviršiuje, nes ji tiesiog negali būti paviršutiniška, jos karalija yra aukščiau pasiekiamumo, todėl ji ir yra gelmėje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Gr. žodis splagchnizomai – gailėti(s); jausti gailestį; pažodžiui aiškinant galėtų skambėti taip: “[savo] vidurius [skrandį, žarnyną, širdį] sujudinti“, t.y. pajusti visa savo gyvasties esme. Šis žodis Evangelijose naudojamas tuomet, kada evangelistai norėdavo pasakyti, kad Jėzui pagailo žmonių. Taip, Jį supurtydavo iš vidaus žmonių bėdos, vargas, skauduliai. Nors Jėzus neša ramybę, bet tikiu, kad Jame tiesiog kunkuliuoja visas žmonijos skurdas ir skausmas. Jis yra filtras, kuris viską sugeria, kad kuo gausiau išlietų tai, kas mus visus atgaivintų.

Todėl Jis ir kviečia mus mylėti tuos, kuriems mes kažką konkrečiai darome. Ne mylėti tai, ką mes darome dėl jų, nes tuomet yra pavojus įsimylėti save tame daryme, bet, būtent, pamilti tuos, dėl kurių mes kažką darome. Kad su jais užsimegztų esminiai, t.y. vidiniai santykiai, kurie supurtytų mus iš vidaus ir kad mes atsiverstume, kitais žodžiais tariant, atsivertume žmonėms savo geriausiąja esme, slypinčia kiekviename iš mūsų. Kitu atveju, geriausiu iš atvejų, mes liksime vieni kitiems tik gražiais antkapiais.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.