Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Lk 11, 47–54 „Bus pareikalauta pranašų kraujo, pradedant Abelio krauju“

Aurimas M. Juozaitis. bernardinai.lt nuotrauka

Jėzus kalbėjo:
„Vargas jums! Jūs statote pranašams paminklus, o jūsų tėvai juos žudė! Taigi jūs liudijate ir pritariate savo tėvų darbams. Jie žudė, o jūs statote paminklus.
Štai kodėl Dievo Išmintis yra pasakiusi: ‘Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus žudys, kitus persekios, kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp altoriaus ir šventyklos’. Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos.
Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs pasisavinote pažinimo raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte“.
Jam iš ten išėjus, Rašto aiškintojai bei fariziejai pradėjo labai jį pulti ir visaip kamantinėti, tykodami ką nors pagauti iš jo lūpų.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Ir vėl Jėzui liūdna dėl suskilusio žmogaus. Jis aiškiai sako, kad negalima veidmainiauti, būtina sakyti “taip, jei taip ir ne, jei ne” (plg. Mt 5,37), ir nepinti visokiausių aiškinimų vingrybių bei žodžiais traukti, o elgesiu stumti. Akivaizdu, kad toks žmogus įstringa savo blaškymesi ir niekur nejuda, jame nėra augimo, o tuo labiau jis nieko negali ugdyti, nes tėra įstrigusio savyje pavyzdys. O juk stovintis vanduo žinia kuo virsta, ir kaip jis skiriasi nuo iš akmens trykštančių versmių išganingų!

Nustojus kraujui judėti žmoguje, jis miršta. Mirtis fiksuoja bet kokio judesio pabaigą. Paminklai ją užantspauduoja.  Jėzus aiškiai pasako, kad pralietas kraujas stabdo judėjimą, ir nebesvarbu kiek paminklų iškils jo atminimui, nes judesys bus nutrūkęs.

Taigi, žmogus turi judėti, eiti, nuolat būti kelyje, niekada nesustoti. Tik taip jis liks gyvas, tik taip jis skleis gyvenimą aplink save. Juk Jėzus mums ir sako, kad neturime kaip pelės ar lapės lindėti urvuose, o turime eiti, kaip Jis. Jis ir moko mus kelyje, tuo aiškiai pasakydamas, kad mūsų supratimas turi gimti judesyje. Jis ir pats yra nuolatinis judėjimas , t.y. gyvenimas, Jis ir pats yra tas kelias, kuriuo eidami pasieksime tiesą (plg. Jn 14,6), t.y. išganymą, kuris padarys mus absoliučiai laisvais (plg. Jn 8,32). Tik ėjimas, klausantis Jėzaus žodžių, išvaduoja iš pasitenkinimo nusistovėjusia situacija ir veda į vis gilesnį santykį su Dievu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mūsų Dievas yra gyvasis Dievas. Jis kitoks nei tas, kurį aiškina ir pagal savo supratimą konstruojasi „išminčiai“ ar kokie nors raštų aiškintojai, nes procesas yra nefiksuotinas, priešingu atveju jis nebebus savimi, jis turi nepaliaujamai judėti. Kaip sako apaštalas Paulius: „Jeigu esame neištikimi, Jis lieka ištikimas, nes savęs Jis negali išsižadėti“ (2 Tim 2,13).

Todėl mūsų Viešpats ir džiaugiasi, kad Tėvas šią judėjimo išmintį apreiškė mažutėliais [pažiūrėkime kokie judrūs yra vaikai, koks būtinas jų vystymuisi yra fizinis aktyvumas!], o ne Rašto aiškintojams ar išminčiams (Lk 10,21). Tad ir turime būti kaip vaikai, pasitikinčiai įsitverti į Jėzaus ranką. Nors mūsų nuodėmės prikalė ją prie kryžiaus, bet tik taip įsitvėrę pajėgsime pakelti savąjį kryžių. Ir eiti. Su juo. Pas Tėvą.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.