2021 10 25

Kun. Jokūbas-Marija Goštautas OP

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 13, 10–17 „Argi šios Abraomo dukters nereikėjo išvaduoti iš pančių šeštadienį?“

Kun. Jokūbas-Marija Goštautas OP. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vieną šeštadienį Jėzus mokė sinagogoje. Čia pasitaikė moteris, aštuoniolika metų kenčianti nuo ligos dvasios. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti.
Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: „Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!“ Jis uždėjo ant jos rankas, toji bematant atsitiesė ir ėmė šlovinti Dievą.
Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus išgydė šeštadienį, pasakė miniai: „Dirbamos yra šešios dienos. Ateikite jomis ir gydykitės, o ne šeštadienį!“
Viešpats jam atsakė: „Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šeštadienį nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?! Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šeštadienį?“
Jam tai bekalbant, visi jo priešai susigėdo, o visa minia džiaugėsi jo šlovingais darbais.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Komentaro autorius – kun. Jokūbas Marija Goštautas OP

Viena moteris… buvo sutraukta ir visiškai negalėjo atsitiesti.

Deformuotas stuburas, tikriausiai stuburo išvarža, kuri ne tik neleidžia tiesiai stovėti, bet ir būna labai skausminga. Pagal to laikmečio terminologiją Evangelija jos priežastį priskiria ligos dvasiai. Ligos dvasia yra nuodėmė, kuri tarsi iškreipia mūsų „laikyseną“ pasaulyje, taigi toks aiškus materialus pavyzdys tikintįjį pirmiausia kviečia ieškoti dvasinio paaiškinimo. Bažnyčios tėvai pažymi, kad Dievo buvimo žmoguje įvaizdis yra būtent tiesi dvasinė laikysena – laikysena valdovo, kuriam Dievo yra paskirta valdyti pasaulį. Ir būtent todėl ši laikysena jį išskiria iš gyvūnų. Bet per nuodėmę žmogus praranda šią privilegiją, jis yra nuodėmės dvasios „sutraukiamas“ ir dėl to kenčia.

Siela, kuri atmetė paklusnumą Dievui, dabar yra atiduota kūno silpnumui. Užtenka paprasto galvos skausmo, kad negalėtume dirbti. Arba, pavyzdžiui, paprasčiausia bakterija ar virusas – visiškai nematomi plika akimi – gali šį nuostabų kūrinį, koks yra žmogaus kūnas, priversti sugriūti kaip kortų namelį.

Su tokia realybe mes taip pat susiduriame ir kalbant apie laisvės klausimą. Nelengva išlaikyti orią laisvės laikyseną, kai mus vis verčia vergauti. Visa žmonijos istorija yra pažymėta ėjimo iš vergystės į laisvę, bet, kaip sako F. Dostojevskis, kuo labiau žmogus siekia laisvės, tuo labiau jis supranta esąs vergas. Krikščionybė neša savyje laisvės žinią. Kristus atėjo į pasaulį, kad atneštų laisvę kaliniams ir persekiojamiesiems (plg. Lk 4, 18).

Paulius rašo, kad esame pašaukti laisvei (Gal 5, 13). Visgi laisvė, kurią mums siūlo Kristus, yra kitokia nei ta, kurios siekia žmonija savo istorijoje. Žmogiškoji laisvė priklauso nuo išsilaisvinimo iš tironų valdžios, nuo teisingų įstatymu, nuo gero valstybės organizavimo. Tai yra siektina ir protinga, bet vien tokios priemonės nepadės mums pasiekti to, kam mes esame sukurti. Tik tas, kuris seka Kristumi, patiria tikrąją laisvę.

Šventojo Jono Pauliaus II žodžiai „nebijokite“ buvo ne tik žmogaus žodžiai, bet pirmiausia tikėjimas tuo, kuris yra išlaisvinimo Dievas. Tik tikėdami Kristumi žmonės gali jaustis stiprūs susidurdami su juos supančiais pavojais. Šventieji – tokie kaip šventoji Kotryna Sienietė – niekuomet nesijautė menki prieš šio pasaulio didžiuosius, kalbėdavo su jais nuoširdžiai kaip su sau lygiais, nes negalėjo paniekinti ir sumenkinti Tiesos, kuri gyveno juose. Jie buvo „tiesūs“ savo tikėjimu ir pasitikėjimu tuo, kuris išlaisvina.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu