2020 10 27

Kun. Rytis Baltrušaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 13, 18–21 „Grūdas išaugo į medelį“

Kun. Rytis Baltrušaitis

Jėzus kalbėjo:
„Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“.
Jis vėl tarė: „Su kuo man palyginti Dievo karalystę? Ji panaši į raugą, kurį ėmusi moteris įmaišė į tris saikus miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Rytis Baltrušaitis

Dievo karalystė. Bent jau vaikų sampratoje ji yra kažkas neaprėpiamai didingo, iškilaus. O ir mes, suaugę, gal matome neaprėpiamus tolius, gerumo hektarus, kuriuose nėra mirties ir nemeilės baimės. Atrodo, kad tai kažkas neaparėpiamo, neužmatomo ir neapeinamo.

O Jėzus šiandien Dievo karalystę sulygina su mažučiu garstyčios grūdeliu ir raugu. Atrodo, tokius sakralius ir didingus dalykus pats Jėzus supaprastina iki tokių, kokių mes kalbėdami net nedrįstume gretinti su dangaus karalyste.

Kartais bendraudami ir vieni kitus norėdami pastiprinti bei paguosti tikėjimo nesėkmėse, kad, pavyzdžiui, mes nesuprantame Šventojo Rašto, nesiseka melstis, kad nežinome ką veikti per adoraciją, nes šventoji tyla mus vargina ir net erzina, mes sakome, kad turėk tikėjimą bent kaip garstyčios grūdelį ir bus labai gerai. Išties, tai teisinga paguoda, bet…

Negana tik turėti grūdelį ar trupučiuką raugo, kurį ant kubilo krašto palieka ir šiandienės šeimininkės kitam duonos minkymui. Turėjimą turi lydėti veiksmas.

Bet kokia idėja, sumanymas, gerumo apraška ir pats tikėjimas be veiksmo yra negyvas. Toks tikėjimas yra nepasėtas grūdas, nepasodintas medis, nepamerkta gėle, ore sustingusi ir savo tikslo nepasiekusi strėlė.

Garstyčios grūdelį, norint, kad jis išaugintų medį, reikia pasėti, o truputį raugo, kad iškeltų tešlą ir duotų rūgimą, būtina įmaišyti į miltus. Būtina realizuoti, panaudoti pagal paskirtį, kad duotų rezultatą.

Ir mūsų tikėjimą, kad ir labai silną, gležną, kupiną abejonių, būtina pasėti į ryšio su Dievu ir bendruomene dirvą. Mūsų raugą būtina įmaišyti į kasdienybės tešlą, kad prasidėtų tešlos kilimas, tapimas duona.

O ir Dievo karalystė prasideda jau čia žemėje. Nebus, kad mes jos čia neieškoję ir patys nekūrę, staiga perėję per mirties slenkstį, tiesiog įkrisime į žydinčius sodus ir žaisime gaudynių su angelais ir šventaisiais. Jau čia gyvendami mes turime ir tikrai galime ieškoti Dievo, atpažinti jo karalystės žymes ir tą vilties gūdelį auginti tikėjimo bei pasitikėjimo medžiu, toje dirvoje, kokią mes gavome ir paveldėjome savo gimimu. Auginti ją toje aplinkoje, šeimoje ir bendruomenėje, kurioje gyvename.

Tereikia pasėti. Tereikia įmaišyti.

Galite paprieštarauti, kad pirmiau reikia turėti.

Turime tai kiekvienas. Nors ir garstyčios grūdo dydžio, bet turime kiekvienas.

Iš redakcijos archyvų