2020 10 29

Kun. Rytis Baltrušaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 13, 31–35 „Nedera gi pranašui žūti ne Jeruzalėje“

Kun. Rytis Baltrušaitis

Atėjo keli fariziejai ir įspėjo Jėzų: „Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori tave nužudyti“.
Jis atsakė jiems: „Keliaukite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs. Bet šiandien, ir rytoj, ir poryt aš turiu keliauti – nedera gi pranašui žūti ne Jeruzalėj’.
Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!
Štai paliekami jums jūsų namai. Ir aš sakau jums: jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada imsite šaukti; ‘Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!’“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Rytis Baltrušaitis

Šiandienos Evangelijos ištraukoje susiduriame su kelių Jėzui prijaučiančių fariziejų įspėjimu, kad Erodas rengiasi jį nužudyti, ir paties Jėzaus ryžtu tęsti savo misiją tokios realios grėsmės gyvybei akivaizdoje.

Jėzui, kurio misija ir tikslas – Dievo karalystės įkūrimas, net Erodo noras jį pražudyti nėra kliūtis veikti savo Tėvo vardu.

Ir čia surandame skirtumą tarp žmonių, esančių panašiose situacijose, kurie turi atlikti kokią nors misiją, bet jų gyvybei gresia pavojus, ir tarp Jėzaus, kurio gyvybei iškilusi reali grėsmė. Žmonės paprastai veikia pasislėpę, bando atlikti daugybę operacijų ir išlikti nepastebėti, nes bijo mirties, bijo tam tikro nepatogumo. Jėzus atvirkščiai – būdamas tikras, kad per jį yra vykdomas paties Tėvo užmojis – nesislapsto, nebando veikti prietemoje, tyliai apeidamas nepatogius asmenis. Ne. Jis patį Erodą išvadina lape ir jam pažada, kad neatsisakys savo misijos, bet dar labiau sustiprins savo ryžtą ir drąsiai kreips žingsnius į Jeruzalę, į tą lemtingą miestą, kaip savo kelionės tikslą.

Kaip dažnai mes taip elgiamės ir jaučiamės? Paprieštaravimas mūsų idėjoms, veikimo planui, paprastai užgauna mūsų ambicijas, mūsų ego, ir mes stengiamės pasiekti savo, kad bet kokia kaina apgintume idėją ir teisumą. Mes save giname.

O Jėzus? Jėzus ne save išstato, ne savo asmenį, gebėjimus ir užmojus gina, bet Tėvo jam patikėtą planą, nes jei būtų gynęs save, tai daugybę kartų galėjo pasirašyti po siūlymais išvengti kančios ir mirties.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tai ir yra esminis skirtumas, kad jis žvelgia meilės, bet ne naudos žvilgsniu. Kad jis mąsto maldoje suvoktomis Tėvo mintimis, bet ne savo gebėjimų rokiruotėmis. Jėzui rūpi ir širdį skauda dėl Jeruzalės, bet ne dėl savęs paties.

Ir tai mus veda į suvokimą, kodėl kartais pačios geriausios idėjos, tam tikri pastoraciniai sumanymai nepasiekia tikslo, atneša mums liūdesį ir dažnai nusivylimą bei norą viską mesti. Taip nutinka todėl, kad mes remiamės vien tik savo valia, savo gebėjimais, savo įžvalgomis. Trūksta to garstyčios grūdelio, kuris yra Tėvo valia, pasėjimo širdies dirvoje.

Ir nors negirdime Jėzaus tiesiogiai sakant, jog tai Tėvo valios išpildymas, bet jaučiame, kad jo ryžtas ir noras surinkti Jeruzalės vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais eina iš labai glaudaus maldos, minties ir širdies santykio su visa palaikančiu Tėvu.

Mokykimės iš Jėzaus pirmiausia pasirūpinti viščiukais, o ne savo sumanymų įgyvendinimu. Ir gal kartais mūsų veikime jis nesimatys, bet ateis laikas, kada tarsime: Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu.

Iš redakcijos archyvų