2020 10 30

Kun. Rytis Baltrušaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 14, 1–6 „Jei kurio sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi neištrauks jų šeštadienį?“

Kun. Rytis Baltrušaitis

Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Štai jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.
Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: „Valia šeštadienį gydyti ar ne?“ Tie tylėjo. Tada jis ėmė, išgydė jį ir paleido.
O jiems pasakė: „Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šeštadienį?!“ Ir jie nesugebėjo į tai atsakyti.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Rytis Baltrušaitis

Dažnai žavimės, arba piktinamės kitų  žmonių gyvenimo istorijomis. Vienose atrandame drąsos ir savo darbams bei užmačioms, kitose sutrinkame, jos tampa ir įniršio bei nežaboto pykčio priežastimi.

Pasitaiko daug atvejų, kai kuo nors piktinęsi, vėliau, susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, pakeičiame savo požiūrį. Ir dažniausiai tai nutinka, kai tai paliečia mūsų asmeninį gyvenimą, pačius brangiausius žmones.

Viena jauna moteris jautė neapykantą ir ypatingą pagiežą merginų prievartautojams. Kai tik jai tekdavo kalbėtis su žmonėmis, visada labai aštriai pasisakydavo šia tema, be gailesčio smerkdama tokius nusikaltėlius. Tačiau praėjus keleriems metams šiai moteriai teko dalyvauti teisme, kuriame buvo sprendžiamas jos sūnaus likimas dėl išprievartavimo. Po šio įvykio, pagieža ir pyktis išnyko. Ji pradėjo kalbėti, kokie vargšai yra šie jaunuoliai ir kokie nelaimingi tėvai, kurių vaikai pakliūva į tokias gyvenimo situacijas. Ji subūrė tėvų savitarpio pagalbos grupę, kurioje visi drauge dalydavosi savo skausmu ir kartą per mėnesį bendrai melsdavosi už tokias šeimas.

Kai mūsų kokia nors problema neliečia asmeniškai, dažniausiai elgiamės priešingai, nei susidūrus akis į akį su realybe. Šios moters pavyzdys – vienas iš tūkstančių, tai tik patvirtina.

Visada esame kviečiami ir raginami mąstyti asmeniškai, bandyti suvokti, kaip jaučiasi kitas žmogus, kuris taip pat yra Dievo kūrinys. Ir kai kartais reikalaujame teismo, ir kuo baisesnio teismo, nes vaidybiniai filmai ir kriminaliniai žinių siužetai mums jau atbukino jautrumą, pamąstykime: ką išgyvena teisiamojo tėvai, broliai ir seserys? O jei aš būčiau jų vietoje, jei tai būtų mano sūnus, brolis, ar labai geras draugas?

Ir šiandienos Evangelinijos tekste Jėzų girdime taip pat kalbantį, kai jis atsako fariziejams: „Jei kurio iš Jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną“?

Esame įvairių įstatymų  ir paliepimų apsuptyje. Jie sukurti mus apginti. Tačiau kartais mes tampame negyvos raidės įkaitais, kai nematome žmogaus atgailos ašarų, artimo pastangų pasitaisyti. Mes savo širdyje neleidžiame žmogui augti ir keistis, nepaisant to, kad jis tikrai keičiasi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Čia turime prisiminti sceną, kai Jėzus tam, kuris neturi nuodėmės, liepia mesti akmenį į nusidėjėlę moterį.

Gaila, kad esame pritvinkę pykčio ir pavydo, kad kito žmogaus sėkmė mums kelia įtarumą, o nuoširdumas dažniausiai panašus į pasiruošimą ko nors prašyti iš  mūsų. Mes atbukome tikrai meilei ir nebetikime gerumu, gyvenimą maitiname skandalais ir kitų nesėkmėmis.

Pasaulį matyti gražesnį  galėsime tik tada, kai, užuot keikę, pradėsime laiminti; kai visur matydami įtarumą atsiversime pasitikėjimui; kai keletą kartų nuvilti, leisime pabandyti dar sykį; kai vietoj akmens ar kumščio dovanosime maldą, tikėdami, kad Dievui nėra negalimų dalykų, jog jam tikrai viskas įmanoma.

Dievas mus pasišaukė drauge su juo kurti meilės civilizaciją, nepaisant to, kad mirties kultūra dažnai dvokia, sunaikindama keitimosi viltį.

Tad belieka dar kartą sau priminti – jeigu nori keisti pasaulį, keisk pirmiau save.

Dieve padėk.

Iš redakcijos archyvų