Lk 14, 1. 7–11 „Kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“

Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:

„Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius.

Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Jokūbas Marija Goštautas OP

Sėskis į paskutinę vietą

Užimti pirmą vietą apskritai priklauso daugiausia politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Visgi kaip gali krikščionis politikas įgyvendinti šį evangelinį patarimą užimti paskutiniąją vietą? Juk pasirinko politiko kelią kaip tik, kad savo partijai laimėtų pirmas vietas, tad nejaugi turi palikti politiką tam, kad būtų geras krikščionis? Štai ką patardavo senovės filosofai: valdžios vietos reikalauja daug užimtumo, tad geriau yra likti nuo jų toli. Tai yra geras žmogiškas motyvas, bet visiškai ne krikščioniškas.

Artimo meilė reikalauja aukoti savo asmeninę ramybę, kai Dievas mus kviečia tarnauti. Krikščionis pasirenka paskutinę vietą tik dėl to, kad neieško sau asmeninės garbės dėl asmeninių paskatų. Bet pajutęs Dievo kvietimą eiti į priekį, jis priima tai su atsakomybės jausmu, kad visiškai išpildytų šį savo pašaukimą.

Senovėje buvo kalbama apie gyvenimo ratą: kas kyla aukštai, tas vėliau pradeda leistis, o kas leidžiasi, paskui pakyla. Tai yra žmogaus gyvenimo patirtis, bet evangelijos šviesoje tai turi dar gilesnę prasmę. Pagal krikščioniškąjį mokymą žmogus nėra sukurtas be valios suktis gyvenimo rate arba paklusti kažkokiam likimui ar kosminėms jėgoms. Jis gali paklusti toms jėgoms, tačiau yra sukurtas Dievo ir santykiui su Juo, o ne bevaliam paklusnumui. Jis yra Dievo rankose, tad ir nusilenkti turi ne kažkokiam likimui, bet Dievui, kuris ateina į asmeninį susitikimą su juo ir jį veda gyvenimo keliu visiškai laisva valia. Jeigu jis nusilenkia tik Dievui, tuomet tik Dievo rankose yra jo pakilimas, jo iškėlimas virš visko.

Tokio nuolankumo Tėvo valiai pavyzdys yra pats Jėzus. Paulius savo laiške filipiečiams rašo: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 8–9). Daug labiau nei pakilimas gyvenimo ratu reiškia naują nusileidimą – paklusnumas Dievo valiai yra amžinas išaukštinimas, nes tarnauti Jam reiškia būti Jo karaliavimo dalininku.