2021 11 03

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 14, 25–33 „Kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane, bet nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir netgi savo gyvybę,– negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.

Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.

Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių? Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.

Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Evangelijos ištrauka kalba apie minias, kurios sekė paskui Jėzų. Taip, daugelis norėjo pasiklausyti įtaigaus Mokytojo, daugelis norėjo išvysti Stebukladarį, daugelis norėjo prisiliesti prie Gydytojo ir išgyti. Tačiau, kai Viešpats nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę – į Golgotos kalną – tos minios ištirpo, liko tik Jo Motina, mylimasis mokinys ir dar kelios sekėjos.

Kryžius nebuvo populiarus pasirinkimas. Jis nebuvo, nėra ir nebus populiarus pasirinkimas visais laikais. Daugelis nori klausytis apie Jėzaus stebuklus, apie tai, kad Viešpats gydo, atleidžia ir keičia, daugeliui patinka jausmingos pamaldos su liudijimais bei šlovinimais, tačiau tik nedaugelis norės žengti dar toliau – link Jeruzalės, link Golgotos. Kryžius, auka, atsižadėjimas – šių sąvokų nerasime skambiuose evangelizaciniuose lozunguose, o ir patys turbūt jų vengiame. Juk patogiau eiti plačiuoju keliu, per daug nei iš savęs, nei iš kitų nereikalaujant.

Bažnyčia neišgalvojo kryžiaus, jis visada buvo ir liks papiktinimo ženklas: „žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1Kor 1–18). Viešpats pats prabyla apie kryžių ir sekimo Juo kainą: „Jei kas ateina pas mane, bet nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir netgi savo gyvybę, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“

Jėzus nėra VIENAS IŠ… Jis yra VIENINTELIS. Tikėjimas Juo pareikalauja viso žmogaus. Negali būti Jo mokinys tik sekmadienį per Mišias ar maldos grupelės metu. Mokinystės kaina yra visa tai, ką tu turi – tavo darbas, pomėgiai, šeima, aplinka, net ir tu pats – sveikata, troškimai, gabumai – viskas turi būti atiduota Jam.

Neturėti jokios nuosavybės – tai pirmiausia nieko nelaikyti savo nuosavybe. Tai, ką turime, yra ne mūsų, bet tik skirta mums, kad tą panaudotume Jo Karalystės reikalams. Įsileisdami Kristų į savo virtuvę ar į savo darbovietę, mes padarysime daug daugiau nei išdalindami savo turtą ar išvykdami misijoms į Kiniją.

Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Šventumas taip pat. Nebijokime prisiimti savo gyvenimo kryžiaus, nes jame yra ir Prisikėlimo džiaugsmas. Esame išgelbėti Kryžiaus išmintimi.