2021 03 06

Adelė Pilipavičiūtė, CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 15, 1–3. 11–32 „Tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo“

Ses. Adelė Pilipavičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.
Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą.
„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį nusiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“. Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’…
Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, jis išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau kiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu bematant jam papjovei peniukšlį’.
Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas yra mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir vėl atsirado!’“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Adelė Pilipavičiūtė, CC

Šiandieniame Evangelijos palyginime girdime Jėzaus pasakojimą apie Tėvą ir du jo sūnus. Vienas iš jų, sakytume, lyg koks vėjavaikis… Neatsakingas, ištroškęs nuotykių ir laisvės, akivaizdžiai pilnas ydų, žiūrintis vien savo interesų, negerbiantis šeimos, nebrandus ir dar visaip kaip netinkamas, atmestinas (ne tik kitų, bet ir pats save atmetantis), žodžiu, su kaupu prisidirbęs.

Kitas sūnus galėtų atrodyti visiška priešingybė: pareigingas, gerbiantis Tėvą, besilaikantis jo nurodytų taisyklių, ištikimas, tačiau, deja, kartėlio ir pykčio pritvinkęs nelaimingas vaikas, kurio širdis tarsi pūliais pratrūksta sugrįžus jaunėliui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šis palyginimas nėra vien tik apie gailestingąjį Tėvą. Nėra tik apie kiekvieno iš sūnų (taip pat ir kiekvieno iš mūsų) buvimą, santykį su Juo. Jėzus kviečia į daug gilesnę tikrovę, kurioje prie vieno stalo Jis trokšta atsisėsti ir būti ne tik su manimi (nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš sūnų tapatinčiausi), bet ir su mano broliu (kurio gal net vadinti taip nenoriu). Kviečia būti ne tik mylimais Tėvo sūnumis ir dukromis, bet ir broliais ir sesėmis, mylinčiais šalia esantįjį.

Neįmanoma būti arti Tėvo, nebūnant arti savo brolio. Ar žengsiu šiandieną vieną žingsnį arčiau kiekvieno iš jų?