Lk 15, 1–3. 11–32 „Tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo“

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.

Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą.

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį nusiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.

Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!”. Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’…

Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, jis išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau kiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu bematant jam papjovei peniukšlį’.

Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas yra mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir vėl atsirado!’“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt.

Evangelijos komentaro autorius – kun. Jacekas Paszenda SDB

Žmogaus silpnumo istorija atrodo begalinė. Maniau, kad vakarykštė Jėzaus meilės atmetimo tema baigėsi. Tačiau ir šiandien vėl tenka prie jos sugrįžti. Taip yra mūsų gyvenime. Kaskart nusprendę tobulėti, beveik tiek pat kartų vėl krentame. Mes dažnai ir toliau nusidedame, nes mums gėda eiti išpažinties. Dažnai nuodėmės net nebematome, taip esame prie jos pripratę. Arba tiesiog prarandame viltį ir nustojame jėgų tobulėti. Atrodytų, jog net valgant kiaulių jovalą galima priprasti prie tokio maisto, kad tik nepatirtumėte gėdos ir atsivertimo pastangų. Turėtume žavėtis sūnumi palaidūnu būtent todėl, kad jis pagaliau rado drąsos grįžti, atsiprašyti tėvo ir atgailauti.

Tikrai reikia pastangų. Pirma, apmąstyti savo gyvenimą nebandant pateisinti savęs. Kaip sūnus Evangelijoje: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Tada nueiti visą kelią atgal, atsikratydamas žalingų įpročių ir blogos draugijos, kad susitikčiau su tėvu ir išpažinčiau savo kaltę bei pasirengimą atgailauti.

Kodėl verta dažnai stengtis atsiversti? Ar tik atgauti prarastą padėtį ir maistą, kaip leidžia spėti palyginimas? Net jei šio sūnaus motyvacija buvo tokia žemiška, galiausiai tai paskatino jį susitaikyti su tėvu. Ir negana to – susigrąžinti jo meilę. Sūnus palaidūnas iš tėvo gavo daugiau, nei prašė. Jam buvo duotas žiedas, kuris tais laikais prilygo antspaudui ir galiai valdyti visą turtą. Dievo meilės priėmimas, priešingai nei atmetimas, duoda viską – Dievo karalystė tampa mūsų dalimi.

Viešpatie, duok man stipraus atsivertimo malonę, gerą išpažintį, malonę tikėti Tavo gailestingumu. Kad niekada neprarasčiau vilties dėl Tavo atleidimo ir stiprybės atsiversti.