Lk 15, 3–7 „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“

Jėzus pasakė farziejams palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’

Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – dr. Aurimas M. Juozaitis

Visą birželio mėnesį Bažnyčia meldžiasi Švč. Jėzaus širdžiai, tačiau ši iškilmė yra švenčiama trečiąjį penktadienį po Sekminių, arba Devintinių (Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės) savaitės penktadienį. Kaip vakar minėjau, šiemet liturginiame kalendoriuje ji net „pastūmė“ Joninių iškilmės minėjimą į dieną anksčiau (birželio 23 d.).

Prieš aptariant šiai iškilmei skirtą dienos Evangelijos ištrauką, pirmiausia, reiktų prisiminti kaip Biblijoje yra suprantama širdis. Širdis yra sprendimų centras. Ji yra išminties sostas, nes daro pasirinkimus,  kuriais ją „aprūpina“ protas. Nors šiuolaikybė dažniausiai (jei ne visuomet) širdžiai priskiria tik jausmus ir emocijas, tačiau nuo seniausių laikų tiek jausmai, tiek emocijos širdies „arsenale“ sudarė tik mažąją dalį, nes širdis buvo suprantama kaip viso žmogaus esmė, kuri lemia ne tik jo sprendimus, bet ir visą jo gyvenimą. Ir tai reiškia, kad širdis „įveiklina“ žmogaus valią, laisvą valią, kurią jis gavo iš Dievo.

Nors pamaldumas švč. Jėzaus širdžiai Bažnyčioje prasidėjo XII-XIV amžiuose mistikų ir mistikių pastangomis, tačiau didžiausią įtaką šio pamaldumo pakėlimui XIX a. pabaigoje iki visuotinės iškilmės Bažnyčioje turėjo Margarita Marija Alecoque (1647-1690), vizitiečių vienuolė. Ji, o ir po jos gyvenusieji, tokie iškilūs Bažnyčios žmonės kaip šv. Jonas [Jean‘as] Eude‘as (1601-1680) bei Dieviškosios širdies Marija (1863-1899), padariusi tiesioginę įtaka popiežiui Leonui XII-ajam, kuris paskelbė šią iškilmę visuotine visoje Bažnyčioje.

Prieš aptariant šios dienos Evangelijos ištrauką, reiktų paminėti, kad skirtinguose liturginiuose metuose (kaip žinia yra trijų metų ciklas) skaitome skirtingas Evangelijų ištraukas. A metais skaitome apie Jėzaus kvietimą ateiti pas Jį atsigaivinimui ir priimti Jo lengvą naštą bei švelnų jungą (Mt 11,25-30), B metais skaitome apie Jėzaus perdūrimą ant kryžiaus po Jo mirties, o šiais, C metais, – apie  ganytojo paklydusios avies ieškojimą bei džiaugsmą parsinešus ją į namus.

Taigi, šių C metų ištrauka, kaip ir A metų ištrauka tiesiogiai niekaip neužsimena nei apie Jėzaus širdį, nei net apie Jo šoną [kuris tradiciškai priimamas kaip širdies vieta]. Kalbama apie Jėzaus pečius, ant kurių Jis nešasi paklydėlę avį namo visų mūsų džiaugsmui. Taip pat puikiai žinome, kad šie pečiai pakėlė ir Jėzui mūsų nuodėmių užkrautą kryžių. O A metų ištraukoje skaitome, kad šie pečiai yra įkinkyti į bendrą su žmogumi jungą (plg. Mt 11,30a) Tad kas yra Jėzaus pečiai? Ir kokį jie ryšį turi su Jo širdimi?

Jau minėjau, kad bibliškai širdis yra išminties sostas. O pečiai siejami su pareiga, gi visi žinome net liaudišką posakį: „Jo pečius užgulė didžiulė atsakomybė“. Tad galima drąsiai teigti, kad šių trijų metų skaitinių jungtis duoda gana aiškią užuominą į tai, kad Jėzaus pareiga yra vykdyti širdies sprendimus, – būti gailestingu. Tad jei širdis yra išminties  sostas, tai pečiai yra gailestingumo sostas. Ir šie pečiai pakelia viską ne dėl to, kad yra žmogui nesuvokiamai stiprūs, bet dėl to, kad jų tvirtybė yra Jėzaus širdies gelmėse kuri „visa pakelia, visa tiki, visa kuo viliasi, visa ištveria ir niekada neišsenka“ (plg. 1 Kor 13,7-8a). Įimkime Jėzaus širdies pamokas į savo širdį! Amen.