Lk 16, 19–31 „Tu atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius tik nelaimes“

Jėzus kalbėjo fariziejams:

„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.

Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas.

Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve, Abraomai, pasigalėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šioje liepsnoje’.

Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.

Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius. Tegul juos įspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ Anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’. Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ

Kada prasideda Dangaus karalystė? Jėzus mokė, kad ji jau yra tarp mūsų. Matomoji jos išraiška yra meilė. Tik Evangelijoje minimas turtuolis to nepastebėjo. Nenorėjo pastebėti, nors Lozorių ir pažinojo – juk nesakoma, kad buvo tik „kažkoks elgeta“, o vis dėlto turėjo vardą! Taigi turtuoliui, tokiam susireikšminusiam ir aptekusiam žemiškojo gyvenimo malonumų, kasdienės Lozoriaus kančiõs kaip akstino parodyti žmogiškumą – užuojautą ir gailestingumą – buvo per maža.

Negana to, kaip matome, patekusiam ir į anapusinį gyvenimą turtuoliui vargšas Lozorius vis dar tebėra žemesnės vertės, tik jo asmeninių interesų tarnas ar pasiuntinys, kurį Abraomas neva turėtų pasiųsti kaip „greitąją pagalbą“, kad suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų liežuvį. Vadinasi, šis žmogus net žengdamas per gyvenimo ir amžinybės slenkstį, nesugebėjo transformuoti savo mąstymo ir pasirinkimo. Toks jis, egoistas ir savimyla, atsidūrė ir pragaro liepsnose…

O gal ir aš šiandien tiesiog ignoruoju kokį nemalonų žmogų? Ir vis teisinuosi, kad prieš mirtį dar spėsiu pasitaisyti, atgailauti, tapti geresnis? O jeigu vis dėlto nespėsiu ar jau ir nepajėgsiu pakeisti savo sąmonės, savo elgesio, kas tada? Žiūrėsiu su pavydu į tą savo „neprietelį“, esantį Jėzaus garbėje, liūdnai skęsdamas savo skausme? Tad ką dėl amžinybės galiu nuveikti dar šiandien, tiesiog dabar?