2020 11 17

Irutė Faustina Jaruševičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Lk 19, 1–10 „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“

Irute Faustina Jaruševičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo praeiti pro tą medį.
Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“
O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto aš atiduosiu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“.
Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Irutė Faustina Jaruševičiūtė

Zachiejaus istorija yra tokia pati kaip ir daugelio žmonių, gyvenančių gyvenimą toli nuo Dievo.

Jis, kaip ir daugelis šiandien, rūpinosi savimi, kaupė turtus, naudojosi  valdžia, manė esąs aukščiau kitų. Tačiau vieną dieną Zachiejus pajautė troškimą išvysti, kas yra Jėzus! Zachiejus panoro kažko daugiau. Iš pradžių jis negalėjo to padaryti dėl minios, nes buvo žemo ūgio žmogus. Tačiau labai stengėsi surasti išeitį. Suaugęs, iškilus miesto žmogus sumąstė užsiropšti į medį. Jam tapo nebesvarbi kitų nuomonė, kažkas svarbesnio suvirpėjo jo viduje.

Bet kai Zachiejus buvo medyje ir Jėzus patenko į akiratį, ar jis pamatė Jėzų? Ar Jis Jį pažino?

Ne, jis nematė. Jis pasiklydęs, jo siela pavojųje.

Bet ,,Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti’’ ir nesvarbu, ar Zachiejus būtų įlipęs į tą medį, ar ne, Jėzus būtų jį radęs. Jis jo ieškojo, pažvelgė į jį, pašaukė vardu. Ieškojo, nes jį jau seniai pažinojo kaip savo brolį, savo vaiką ir sūnų. Šis prarastas nusidėjėlis buvo Dievo vaikas pagal sandorą.  Tai buvo Dievo vaikas, kuriam reikėjo padėti rasti kelią pas Tėvą.

Kaip dažnai mes jaučiamės neverti Jėzaus prisilietimo, per silpni tikram atsivertimui. Mes stengiamės pamatyti Dievą virš minios, tačiau kovojame su savo ribotumu, baime būti nesuprastais.  Tačiau tai, kad trokštam, jau rodo, kad gilumoje turim Tikėjimą ir atėjus metui Jėzus mus pašauks vardu. Bet kokioje situacijoje, kurioje esame, niekada negalime atsisakyti to troškimo. Nesvarbu, kas esame, koks buvo mūsų kelias,  Dievo Karalystėje mums yra vietos.

Autorė yra  VšĮ Vilkpėdės ligoninės dvasinė asistentė