2020 11 18

Kun. Ramūnas Mizgiris, OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Lk 19, 11–28 „Kodėl neleidai mano pinigų apyvarton?“

Ramūnas Mizgiris OFM
Evgenios Levin nuotrauka

Jėzus pasakė dar vieną palyginimą. Mat jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti pasirodyti Dievo karalystė.
Tad jis kalbėjo: „Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal.
Jis pasišaukė dešimt tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’.
Piliečiai nekentė jo ir nusiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mums viešpatautų’.
Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus, kuriems buvo davęs pinigų, norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo.
Atėjo pirmasis ir tarė: ‘Valdove, tavo mina man atnešė dešimt minų’. Jis atsakė: ‘Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gausi valdyti dešimt miestų’.
Atėjo antrasis ir pareiškė: ‘Valdove, tavo mina man laimėjo penkias minas’. Ir šitam jis pasakė: ‘Tu valdyk penkis miestus’.
Atėjo dar vienas ir tarė: ‘Valdove, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniotą į skepetą. Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas: imi nepadėjęs ir pjauni nepasėjęs’.
Jis atsiliepė: ‘Netikęs tarne! Aš tave teisiu tavo paties žodžiais. Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau. Tai kodėl neleidai mano pinigų apyvarton, kad sugrįžęs išreikalaučiau su palūkanomis?’
Aplinkiniams jis tarė: ‘Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų’.
Tie sakė: ‘Valdove, betgi anas jau turi dešimt minų!’
Jis tarė: ‘Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo. Mano priešus, nenorėjusius, kad jiems viešpataučiau, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!’“
Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Mina – graikiška moneta, lygi 100 drachmų. Drachma maždaug prilygo Romos denarui. Denaras – darbininko dienos uždarbis.

Palyginime matome, kad mina nėra uždirbta. Ji yra gauta. Tai – dovana. Mūsų gyvenimas neprasideda iš nieko. Yra pagrindas, kuris buvo suteiktas, dovanotas. Viskas yra malonė. Iš mūsų pusės yra būtinas dėkingas ir atsakingas atsakas į šią gautą dovaną.

Krikščioniui tarp įvairių Dievo suteiktų dovanų tikėjimas ir sakramentai irgi yra Dievo dovana. Deja, daugeliui Krikštas išties yra ta mina, laikoma suvyniota į skepetą. Prigimtinių dovanų vaisiai baigiasi su mūsų mirtimi arba daugių daugiausiai lieka paveldėtojams, o dvasinių dovanų vaisiai mus palydi į amžinąjį gyvenimą.

Be to, mūsų žmogiška ir krikščioniška pareiga nėra puoselėti vien tik savo prigimtines ir dvasines dovanas, bet taip pat padėti ir kitiems jas plėtoti, leisti į apyvartą; ypač tiems, kurie neturi galimybės ar neišdrįsta vieni patys to daryti.

Pasaulyje nemažai žmonių, mokančių įžvelgti paslėptus talentus kitame žmoguje ir su meile padedančių juos puoselėti, iškelti į šviesą. Bet pasitaiko ir tokių, kurie praeina pro šalį ir kitą palieka skendėti tamsoje. Gal ir tas žmogus, kuris pabijojo ir laikė savo miną suvyniotą į skepetą, taip nebūtų pasielgęs, jei būtų atsiradęs bent vienas, išdrįsęs jam pagelbėti ir jį padrąsinti?

Bernardinai.lt archyvas