Lk 19, 45–48 „Jūs pavertėte mano namus plėšikų lindyne“

Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus. Jis sakė jiems: „Parašyta: ‘Mano namai turi būti maldos namai’, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“.

Ir jis kasdien mokė šventykloje. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bei tautos seniūnai svarstė, kaip jį pražudyti, tačiau neišmanė, ko griebtis, nes visi žmonės tik ir klausėsi jo mokslo.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – Gražina Dapšauskytė FPS

Šventykla yra šventa vieta ir turi būti maldos namai. „Juk Šventykla nėra žmogui, bet Viešpačiui Dievui“ (1 Kr 29, 1). Apaštalas Paulius sako, kad mūsų kūnas yra šventovė mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios (plg. 1 Kor 6, 19) ir priklauso Viešpačiui. Pažvelkime, ar tikrai šita šventovė yra šventa erdvė ir yra maldos namai. O gal čia vietą užėmė pinigai, ydos, gal tapo „plėšikų lindyne“? Gal Jėzus, atėjęs į savo šventyklą – mano kūną ir širdį, irgi turėtų daug ką išvaryti lauk, kad čia Jo vardas būtų šlovinamas per amžius (Ps 113, 2)? Gal ir mūsų širdyje reikia smarkaus valymo, kad galėtume kartu su pal. Jurgiu Matulaičiu sakyti: „Ir nereikia Dievo ieškoti toli. Jis yra mumyse. Mes esame Jo buveinė ir Jo malonumas.“ Leiskimės Jėzaus apvalomi. Leiskimės, kad jis išimtų mūsų akmeninę širdį ir duotų jautrią širdį (plg. Ez 36, 26).

Vieta, kurioje gyvenu, gali ir turi būti vieta, kur Dievas yra laukiamas, kuri yra maldos vieta. Ar galiu pasakyti, kad mano namai yra šventa erdvė, kad čia susitinku su Dievo žodžiu, kuris mane perkeičia? Dievo žodis gali mane apvalyti, perkeisti, tik reikia leistis. Tegu ir apie mūsų namus Viešpats gali pasakyti: „Juk dabar aš išsirinkau ir pašvenčiau šiuos Namus, kad juose amžinai būtų mano vardas. Visada ten bus mano akys ir mano širdis!“ (2 Kr 7, 16)

Jėzau, išvalyk mano širdį ir mano namus nuo visko, kas nėra iš Tavęs!