Lk 2, 16–21„Praslinkus aštuonioms dienoms, jam buvo duotas Jėzaus vardas“

Piemenys nusiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta.
Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Agnė Žemaitytė

Tykus tvirtumas

Šį kartą apie dėmesingumą. Uber retą savybę dabartyje. Išvogtą technologijų ir informacinio triukšmo. Štai Marija, kuri tyliai pagimdo Dievą dangui ir žmonijai, tyliai toliau suka kasdienybės ritinėlius. Jokio garso. Tik dėmėjimasis ir svarstymas savo širdyje.

Va čia tai jau tikrai suvokiu, kad pasakojama apie tolimus laikus. Tykiai gyventi. Tyliai ir žaibiškai apsispręsti priimti Dievo valią. Nereikliai pagimdyti. Matyti pasaulį, įvairiomis raiškomis priimantį, pripažįstantį, garbinantį, o paskui atmetantį ir sunaikinantį Sūnų. Ir tik dėmesingai žvelgti bei svarstyti.

Tas svarstymas pagauna mano vaizduotę. Dėlioja šviesioji, kiečiausia iš moterų – pasaulinio lygio reikšmės dalykus savo širdy kaip savo kasdienės buities rakandėlius. Iš vienos vietos į kitą. Perdėliodama apmąsto savo vaidmenį žmonijos istorijoje. Sūnaus neeilinę dalią. Savo tikėto Dievo realų įsiveržimą į josios tykumą. Yra apie ką mąstyti (ir nebarstyti pavėjui) iki dienų pabaigos! Tą ir daro. Ir ar tik ne tai išugdo jos nepajudinamą tvirtumą įvairiose situacijose, kur, regis, net fiziškai ištverti neįmanoma?

Visi keturi evangelistai sutartinai pabrėžia Marijos tylą. Palikdami ją beveik bežodę po Magnificat ištarties. Nors, tiesą sakant, mūsų, apsipylusių visa įmanoma žodine ir vaizdine išraiška, tie nebylūs Marijos paveikslai pernelyg ir neveikia. Kaip ir visi kiti tylieji aplink mus. Tegul Marija lieka mūsų protėviams, neretą iš jų su josios atvaizdu tikrai siejo nebylus žvilgsnių ryšys. Bet tai nereiškia, kad jie buvo naivesni arba tamsesni. Anaiptol. Gal – nes išgyvendami tikrai ne mažiau sukrečiančių įvykių, labiau mokėjo tyliai svarstyti dalykus savo širdyse? Ir remtis į save? Jos žvilgsnio atramoje.

Ir pas mus, šio laiko žmones, daug reikšmingų dalykų vyksta, bet mes neskiriame laiko juos apmąstyti. Net svylam iš noro judėti pirmyn, neriamės norėdami kuo garsiau išreikšti save ir spengiam iš persivalgymo kitų mintimis.

O juk savo tikrovės apmąstymas – tai lyg akmens nušlifavimas. Arba santykio nugludinimas. Arba kantrus pažvelgimas į savo dugną, sulaukiant, kol sujauktas paviršius nustos raibuliuoti. Svarstymas savo širdyje yra ir išnešiojimas. Subrandinimas. Išlaukimas. Savo, o ne pasisavintų žodžių ištarimas. Tvirtas žinojimas apie save. Žodžiai – dinozaurai. Lyg ir išnykę, tik kodėl taip liečia?

O juk gal kaip tik Marijos tylioji prigimtis, sutelktumas ir pats tvirčiausias pasaulyje Tebūnie! nulėmė tai, kad mumis antrą kartą patikėjo Dievas ir atėjo Žmogumi.