2020 12 29

Agnė Žemaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 2, 22–35 „Šviesa pagonims apšviesti“

Agnė Žemaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė Jėzų į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties  Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Agnė Žemaitytė

Išmokta Simeono pamoka

Kas man, šių laikų žmogui, gali kalaviju perverti sielą? Ka-la-vi-ju?! Skaitau dar.

Prieštaravimo ženklas – perverta siela – atskleistos mintys. Pabandykime dar kartą. Nuo pabaigos. Daugelio širdžių tikrosios mintys atsiskleidžia tada, kai joms akistaton stoja atverta siela. O šią atveria (perveria iki atsivėrimo) – kiaurai draskantis prieštaravimas (kalbu ne apie pasipriešinimą).

Tai, Simeonai, skrodi kiaurai epochas. Kalbėjai kadais Jeruzalėj, bet aš išgirdau. Bręstant tikėjimui, aiškiausiai pradėjau girdėti tuos žmonės, kurie savyje nešiojasi prieštaravimo ženklą. Nes juk pirmiausia norisi visko, kas gryna. Gryni jausmai, aiškūs pasirinkimai, išgrynintos veiklos, vientisi, nuoseklūs santykiai, lygus kaip šilkas Dievo įvaizdis. Ir kas atsitinka? Tiksliau – kas neatsitinka: nelieka sukibimo – nulyginti gyvenimo paviršiai pasidaro nebeapčiuopiami. Pasitaikė akmuo – praradai pusiausvyrą – čiupt už susikurto šilkinio paviršiaus – ir nuslysti. Nėra vietos net menkiausiai paklaidai. Nėra atramos taškų, nors atrodo tik juos ir kūrei. Kūrei. Va, kur žodis kaltininkas. Ne pažindinaisi su tuo, koks jau esi sukurtas, bet kūrei, koks norėtum atrodyti, jei būtų tavo valia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O juk jei būtum pažindinęsis! Be atsarginio plano, be skubių exit ir escape pagalbų, be galimybės patogiai išsilankstyti pagal situaciją, neapgindamas savo iš gylio kylančių tiesų. Prarastas netašytas, bet tiesus santykis su realybe. Kad Dievas – ne šilkinis. O vientisumas ir vienpusiškumas – prarastos savasties kaina – ne tikrovė, o plastmasė.

Ir štai į gyvenimą ateina prieštaravimas. Bet toks, iš peties! Kuris geba perverti sielą kalaviju. Kiaurai viską padalina. Pirmiausia atrodo, kad atakuoja pasaulis. Visi susimokė. Griauna mane! Antra – kad reikia gelbėti tai, kas griūna. Nes tik tai, kaip buvo sustatyta, yra realu! Kai ateina trečias etapas – sustoji. Klausi savo vonios kambario sienų – ar aš dar tebesu aš? Griuvo kolonos. Manau, išgriuvo ir mano karkasas. Bet ne. Žvelgi – tebesi. Na, bet nuogutėlis.

Va, dabar tai esu Jam matomas. Jam – tai Dievui. Net Jo vardą teks iš naujo susikurti. Ne, nesusikurti!!! Išgirsti.

Ir padėkoti, supratus, kad Jo būdas priartėti prie manęs buvo ta nutikusi prieštara – netašyta rakštis mano lygiose klostėse.