Lk 2, 22–40 „Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą“

Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.

Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.

O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.

Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo.]

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorė – ses. Liudvika Renata Lukoševičiūtė FDCJ

Šventykloje įvyksta susitikimas keleto teisiųjų, t. y. Marijos, Juozapo, Onos, Simeono. Kūdikėlis Jėzus tarp jų visų yra Šventasis, tarsi Saulė, apsupta žvaigždžių.

Šie teisieji – tai žmonės, besilaikantys Įstatymo, vieni dar jauni, kiti – Įstatymą jau visą gyvenimą ištikimai vykdę ir senatvėje sulaukę paguodos bei Dievo pažadų išsipildymo. Šiuodu senoliai, pasitinkantys Kūdikėlį ir jo šeimą, yra tarsi patvirtinimas Marijai bei Juozapui jų misijos, kuri dar tik skleidžiasi jų gyvenime. Mūsų gyvenimuose taip pat kartais reikia vyresnių, išmintingesnių, brandesnių žmonių patvirtinimo, kad einame teisinga kryptimi.

Evangelijos ištraukoje girdisi užuomina apie kalavijo pervertą širdį. Tai sielvartas, kuris, regis, dar taip toli nuo Dievui aukojamo Pirmagimio. Sielvartas nesiderina su vaikyste ir jaunos motinos džiugesiu. Betgi ne, jis čia pat. Marija girdi pranašystę ir turbūt svarsto tai savo širdyje. Ir, kaip byloja Evangelija, viską ištveria. Skausminga tikrovė ir sielvartas yra mūsų gyvenimo dalis. Tokiomis aplinkybėmis norisi ne apsimesti, kad skausmo nėra, bet ištverti jį vienybėje su Dievu.

Jėzaus Paaukojimo šventė neatsiejama nuo žvakių procesijos. Tegul ne tik mūsų rankos, bet ir sielos šviečia šioje eisenoje, besistiebdamos į Viešpatį.