Lk 2, 22–40 „Vaikelis augo, darėsi pilnas išminties“

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė Jėzų į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties  Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
Buvo pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – prof. ses. Ligita Ryliškytė, SJE

Kaip rodo šiandienos skaitinio pradžia, evangelistas Lukas pasirūpina, kad jo žinios skaitytojai neabejotų, jog Jėzaus šeima priklausė vargšams ir buvo ištikima žydų įstatymui. Poros purplelių arba dviejų balandžiukų auka už pirmagimį berniuką buvo numatyta tiems, kurie neišgalėjo paaukoti avies (žr. Kun 12, 8).

Į šią istoriją apie Jėzaus paaukojimą šventykloje, Lukas įpina Simeono giesmę (Lk 2,29–32), Bažnyčios tradicijoje žinomą kaip himną Nunc dimittis („Dabar atleidi“). Kaip ir du kitus Luko Jėzaus gimimo istorijoje randamus himnus, skambėjusius šiomis dienomis – Marijos Magnificat (Lk 1, 47–55) ir Zacharijo Benedictus (Lk 1, 68–79) – Simeono giesmę Bažnyčia kasdien meldžiasi valandų liturgijoje. Ši giesmė primena, kad Dievo gelbstintis veikimas skirtas visiems žmonėms ir visoms tautoms.

Kiek netikėtai dėl Dievo duoto pažado, jog Simeonas nemirs, kol jo akys išvys Gelbėtoją, Simeonas ne tik pamato Išganytoją. Jis gauna kūdikį palaikyti rankose! Simeonas nėra šventykloje tarnaujantis kunigas, jis pristatomas tiesiog kaip Jeruzalės gyventojas. Tad nėra jokios akivaizdžios priežasties, kodėl Marija jam turėtų duoti laikyti kūdikį Jėzų. (Taip pat neaišku, kiek ilgai jis laiko ir kada grąžina jį Marijai. Galbūt tai įvyksta prieš dėkojimą Dievui, o gal tik tada, kai Simeonas palaimina tėvus ir išpranašauja vaiko likimą ir kad Marija bus jo kentėjimų dalininkė.) Gali būti, kad šiomis detalėmis Lukas nori pabrėžti, kad Dievas išpildo savo pažadus su kaupu ir kad Marijos vaidmuo yra nepasilaikyti kūdikio sau ir Jo neužstoti, bet dovanoti pasauliui.

Skaitinio pabaigoje Lukas mini pranašę Oną, kuri, kaip ir jos pirmtakė Judita Senajame Testamente, yra pamaldžios našlės pavyzdys. Nors jai šiame skaitinyje Lukas nesuteikia progos tiesiogiai pasisakyti, jis pamini, jog pranašės Onos atliepas panašus į iki šiol girdėtas laiminimo ir padėkos giesmes, kurias Evangelijos pagal Luką pradžioje tarė Marijos, Zacharijo ir Simeono lūpos: „ji šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo” (Lk 2, 38). Tinkamiausias atsakas į Gerąją įsikūnijimo naujieną!

Turtinga veikėjų ir temų, šios dienos Evangelija kviečia mus visus – šeimos žmones ir vienumoje gyvenančiuosius – pasitikėti Dievo gailestingumu. Ir galbūt net vaizduotės maldoje paprašyti Marijos, kad ji ir mums duotų palaikyti Kūdikį. Koks būtų mano atsakas šiandien, jei galėčiau Jį paimti į rankas?